Skip to content


Apie Linkin Park, kovą su liūdesiu ir valstietišką požiūrį į problemų sprendimą

Nuskambės banaliai, bet Linkin Park vokalisto Chesterio savižudybė sukrėtė turbūt visus sunkesnę muziką mėgstančius. Vakar pamačius naujieną iškart pagalvojau: „negalvok apie tai, negalvok apie tai, negalvok apie tai!“ ir net nejungiau youtube’o. Bet negalvoti apie tai, apie ką stengiesi negalvoti, yra, guess what, neįmanoma.

Turiu tokią vieną rimtai blogą (?) savybę – nemoku klausytis muzikos su ja nesusitapatinus. Dėl to turbūt dar niekada nesu papostinus kokios nors dainos tiesiog šiaip, nenorėdama ko nors tuo pasakyti. Visos dainos man su kuo nors asocijuojasi ir kažką primena.

Buvo laikas, kai savo gyvenime jaučiausi visiškai pastrigusi ir, like, constantly depressed. Mano tėtis mėgsta muziką taip pat, kaip ir aš. Tad kažkada seniai sėdėjome ir aš jam vieną po kitos grojau savo mėgstamas dainas. Atsimenu, kaip jis pasakė, kad jei noriu, kad mano nuotaika būtų gera, turiu ją kurti, o muzika yra vienas iš nuotaikos kūrimo būdų. Tada, žinoma, pasakiau, kad tai – nesąmonė ir kad svarbiausia, kad daina būtų gera. Bet apie tai po to vis prisimindavau ir galvojau apie tai daugybę kartų, daugybę metų, giliai viduje žinodama, kad tai yra tiesa.

Visgi po to pokalbio labai labai tamsių dainų skaičius mano repertuare pradėjo mažėti. Kai kurios grupės iš playlistų dingo visai.

Visgi kiekvieną kartą perskaičius tokias naujienas man yra tikrai liūdna. Kai pasaulyje ir ypač mūsų valstybėje toks kiekis žmonių skaudančiomis širdimis, mūsų valdžia tesugeba postringauti tik apie visiškas nesąmones ir alkoholio draudimus, pamiršdama pagalvoti ir apie priežastis, kodėl tiek daug žmonių vietoj realios, normalios pagalbos renkasi skandinti liūdesį, kaip matome, nelabai veiksmingais metodais.

Pastaruoju metu kasdien sutinku tiek daug pačių įvairiausių žmonių. Banalu, bet matau, kad kiekvienas gyvenime kovoja savo kovą. Kiekvienas turi savo dark secrets ir dalykus, kurie lieka už dirbtinės šypsenos už nežibančių akių. Žinau, kad sergančių depresija arba esančių kažkur arti to yra labai daug iš pirmo žvilgsnio besišypsančiame mieste.

Aš irgi kovoju savo kovą. Mano kova – didžiulės pastangos stumti į šalį viską, kas liūdina, atsisveikinti su tuo, kas verčia mane jaustis blogai, ir kiekvieną dieną dėti pastangas, kad būčiau laiminga. Kad mane suptų žmonės, kurie man patinka, kad veikčiau tai, ką noriu veikti, kad kasdien atrasčiau ką nors naujo, kas mane džiugintų, spjaunant į visų įmanomų žmonių lūkesčius ir pageidavimus dėl mano gyvenimo pasirinkimų. Turiu pripažinti, kartais tai būna velniškai sunku, bet dar neradau labiau pasiteisinusio būdo.

Koks viso to reziume? Nežinau. Tiesiog linkiu dažniau matyti žmones ir išmokti atpažinti liūdesį savo draugų, šeimos narių, kolegų ir kitų sutiktų žmonių akyse, nes kartais dieną išgelbėja visai atsitiktinė šypsena ar geras žodis. O kartais kažką reikia tiesiog įsodinti į mašiną ir palydėti pas specialistus.

Ir ačiū mano visiems draugams, kurie yra įvaldę skaitymo tarp eilučių meną. Aš jus labai myliu 🙂 <3

Rest in peace, Chester.

 

Dalinkitės: Share on FacebookShare on Google+Tweet about this on TwitterShare on LinkedIn

Posted in Apie gyvenimą, Apie muziką, Viskas.

Tagged with , , , , .


Nauji batai, sena Amerikos meilė ir dar truputis apie gyvenimo soundtrack’us

Mano gyvenimas visada turi savo soundtrack’ą, todėl kiekviena daina man turi savo istoriją. Pastaruoju metu M-1 plius atrado ir pradėjo labai dažnai groti Paolo Nutini dainą New Shoes. Neblogas atradimas 2017 metams 🙂 man ši daina – 2007 metai, vasara, Niujorko valstija, Long Island, Cutchogue ir blaškymasis po Manhattan’ą.

Tą vasarą aš ir mano geriausia draugė išvykome dirbti į Ameriką ir nuo to laiko mano galvoje, širdyje ir kraujyje išsivystė baisi priklausomybė tai didelei, įdomiai ir įvairiai šaliai, verčianti ten sugrįžti vėl ir vėl.

Dainą New Shoes į mano Ipod Shuffle kartu su kitais karščiausiais 2006-2007 m. rock’o, pop rock’o hitais įrašė Brandonas, kuris buvo mano tiesioginio šefo, jūros gėrybių didmeninių pardavimų padalinio vadovo, sūnus, kartu su mano drauge dirbęs tos pačios kompanijos take out restoranėlyje virėju. Aš dirbau su didmeniniais pardavimais ir mano darbo pagrindą sudarė kalbėjimas telefonu su įvairiausių restoranų darbuotojais, kai jie paskambindavo užsisakyti šaldytų arba šviežių n rūšių krevečių, tunų, kardžuvių, menkių, lašišų, moliuskų, kalmarų, omarų ir kitų jūros gėrybių, kurių lietuviškų pavadinimų net iki šiol taip ir nesužinojau. Neretai jie kalbėjo su pačiais keisčiausiais, įvairiausiais ir gana sunkiai įkandamais akcentais ir kartais iš smalsumo imdavau ir paklausdavau, iš kur jie kilę. Taip pirmą kartą išgirdau venesualietišką ar kolumbietišką anglų kalbą, kas man buvo neblogas iššūkis. Dar šiame darbe šifravau pardavimų vadybininkų keverzones ant kartais žuviuotų čekių ir vedžiau užsakymus į sistemą, vėliau spausdindavau sąskaitas ir siųsdavau jas apmokėjimui. Darbas tikrai nebuvo sunkus, bet ganėtinai užknisdavo dėl monotoniškumo, todėl kas pusvalandį iš super atšaldyto kondicionieriais ofiso eidavau į lauką parūkyti (buvau paskaičiavus, kad per mėnesį cigaretėms išleisdavau 150 dolerių net ir rūkydama savo ne itin mėgtą Marlboro). Šiame darbe dirbau nuo 8 iki 17 val. Net su savo pastoviu rūkymu, muzikos klausymu rymant ir galvojant apie tuometinį savo vaikiną, beje, tuo metu kuo puikiausiai leidusį laiką Lietuvoje, kavos gėrimu 8 kartus per dieną, pamenu, kad sutvarkydavau kelis kartus daugiau sąskaitų negu mano kolegės. Iš šio darbo dar pamenu super skanią kavą iš aparato su pieno milteliais ir klozeto dangčio dezinfekavimo purškiklį Lysol, kurį 2007 m. mačiau pirmą kartą gyvenime.

Kad po 17 val. būtų, ką veikti, papildomai dirbau tos pačios kompanijos restoranėlyje. Ploviau indus, o apmokėjimas skaičiavosi kaip už viršvalandžius. Neblogas deal’as. Nors virtuvėje buvo labai karšta, buvo griežtai draudžiama būti su atvirais batais ir be kepurės. Griežtasis šefas Al’as laikė tvarką virtuvėje labai rimtai, kartu su ja laikydamas ir kokybę, prestižą ir reputaciją. Man jis labai patiko. Be to, jam (manau) patiko mano pagerinti bajeriai, kurie mažino jo rūstumą ir piktumą. Deja, griežtumas kitų darbuotojų nebuvo jam atleistas ir, matyt, buvo atitinkamai apie tai papasakota kompanijos savininkams, nes neilgai trukus Al’as buvo atleistas. Beje, kaip tik po savo tėvo laidotuvių. Jo vietą užėmė kitas virtuvės šefas, banginęs (garsiai) lenkę Magdą, gyvenusią su mumis tam pačiam name ir leisdavęs (?) jai iš darbo prisivogti kalną keptuvių, puodų ir kalnus prieskonių. Atėjus dirbti Keniui virtuvėje prasidėjo balaganas. Magda sklaidydavosi palaidais plaukais, kuriuos neilgai trukus pradėjo užsakymuose rasti klientai, o virtuvėje skraidė musės, nes reikalavimas nelaikyti atidarų durų į lauką greitai buvo nurašytas kaip nereikalingas išsikalinėjimas. Visgi būtent iš šito restoranėlio visam gyvenimui išsinešiau extra gerai paruoštų jūros gėrybių skonį – didžiulių omarų, įvairiausių krevečių, krabų ir moliuskų, taip pat tobuliausių pasaulyje kukurūzų skonį. Ech, kaip neapsakomai dabar jų norėčiau.

Kitas mano vakarinis darbas buvo prekybos centre. Pirmas dvi dienas dėliojau produktus lentynose, o vėliau dirbau delyje – plonais griežinėliais pjaustėme įvairiausius sūrius ir visokias mėsytes ir kumpius. Šitas darbas man patiko turbūt labiausiai – dėl linksmų klientų ir dar linksmesnių bendradarbių. Nebegaliu atgaminti jų visų vardų, bet tai, manau, buvo vienas iš fainiausių ir rokenroliškiausių kolektyvų, kuriuose teko dirbti. Vienas iš kolegų buvo Anthony. Kaip tikra vizualė, jo vardą pamenu, nes jis padovanojo man kortelę su savo vardu, kuri, neabejoju, kažkur namie vis dar yra užkaupta prie šypseną keliančių smulkmenų. Likus jau visai nedaug laiko iki išvykimo, jis pakvietė mane kartu su juo važiuoti į jo draugo, kuris grojo rock’o grupėje, gimtadienį. Pirmiausiai sudalyvavome grupės repeticijoje, o po to buvo pirmasis mano gyvenime pool party – vakarėlis baseine. Su daug roko, alaus, bajerių ir linksmybių. Daugiau jo taip ir nepamačiau, bet vis tiek – god bless you, Anthony, už tą linksmą vakarą ir nuoširdų stengimąsi, kad man būtų faina.

Dar aš prižiūrėjau 3 vaikus. Vieną dieną turėjau užduotį nusivežti juos į fermą pažiūrėti gyvūniukų. Mažiausiasis vaikas tądien sugalvojo, kad puiki mintis yra įkišti pirštą kalakutui į užpakalį. Nes kodėl gi ne. Tada jaučiausi jau pamačius viską gyvenime.

Kadangi mano draugės darbo grafikas labai stipriai skyrėsi nuo mano, t.y., kai atsikeldavau, ji jau būdavo išėjusi, o kai grįždavau, kartais jau miegodavo, laisvą laiką dažnai leisdavau viena – kaip sumąstydavau. Mūsų miestelyje buvo biblioteka, kur galima būdavo pasiimti ne tik knygas, bet ir filmus, muzikos CD, ką mielai ir darydavau. Ten nuvažiuodavau su vienu iš dviračių, buvusių mūsų namo rūsyje. Per pietų pertrauką dažnai žiūrėdavau filmus, o vakarais iki vėlyvos nakties dažnai tiesiog klausydavau muzikos svetainėje sėdėdama ant minkštos kiliminės dangos, kažką galvodavau ir rūkydavau vieną po kitos cigaretę. Kartu su Paolo Nutini tuomet į mano smegenis neištrinamai įsirašė mano iki šiol labai mylimi The Killers, Razorlight, The Kooks, taip pat ir dabar jau gana retai paklausomi Weezer, Keane, The Fray, Panic at the Disco, The All-American Rejects, Fall out Boy, My Chemical Romance, Snow Patrol, 3 Doors Down, kurių iki Amerikos nežinojau visai, taip pat atsinaujino mano meilė Red Hot Chili Peppers ir U2. Bet tai jau kitos dainos ir kitos istorijos.

Paolo Nutini man primena ir mūsų pirmąją kelionę į nerealųjį Manhattaną. Autobusą, į kurį reikia registruotis iš anksto, turėti asmens dokumentą ir kelionę, kurios metu davė vandens buteliuką ir dar kažką. Man tai buvo nesuvokiamo masto kontrastas lyginant su visais autobusais, kuriuos man buvo tekę matyti.

Ši daina man visada primena ir Sandrą, kuri vis sakydavo „Įjunk new shoes“, nors ši daina tikrai nebuvo tarp pačių pačiausių mano favoričių. Kai grįžom į Lietuvą, aš buvau taip įpratusi kalbėti lietuviškai tik su ja, kad dar kurį laiką kalbėdama su įvairiausiais žmonėm kreipdavausi į juos „Sandra“. Spėju, atrodžiau kaip neįsivaizduojamo masto debilė.

Saulė, ofiso kondicionieriai, visi sutikti žmonės, maisto skoniai, amerikietiškas alus, autobusai, dviračiai, cigaretės ir kelionės yra dalykai, kuriuos aš girdžiu ir matau girdėdama šitą dainą. Daugiau nesiplėsiu, nes kol rašiau, išgirdau dar dešimtis dainų ir dešimtis istorijų, kurių neverta čia dabar painioti. Kai pagalvoji, nieko nėra geriau už gyvenimą, kuris yra įvairus ir per kurį prikaupi visokių atsiminimų, kuriuos įdomu kam nors papasakoti. Arba bent jau atsiminti pačiam sau.

Gerų kelionių. Gerų nuotykių.

 

P.S. Labai nemėgstu pirkti batų, nes mano plačioms ir plokščioms pėdoms beveik niekada batai nebūna patogūs. Amerika yra dieviška vieta šiuo požiūriu. Kai prieš 3 metus ten parduotuvėje užmačiau, kad būna 38 dydis ir 38 w (wide) dydis, džiaugiausi kaip vaikas. Tada parsivežiau 4 poras batų, kurie yra tobuliausi batai iki pat šiandien.

Dalinkitės: Share on FacebookShare on Google+Tweet about this on TwitterShare on LinkedIn

Posted in Apie gyvenimą, Apie muziką, Viskas.

Tagged with , , , , , .


Didžiausia svajonė, kokią galima sugalvoti

Googlindama apie tai, kiek žmonių vidutiniškai sutinkame per savo gyvenimą, radau visokių variantų: nuo 470 (ką jau seniausiai esu viršijusi) iki 9 milijonų. Tuo pačiu išgooglinau, kad per gyvenimą tikra ir ta jau tikrai vienintelė meilė mus ištinka vidutiniškai 2-4 kartus. Kiekvienas sutiktas žmogus formuoja mūsų asmenybę. Kai kurie mūsų „aš“ koncepciją į kurią nors pusę paslenka vos milimetrėliu, kiti gyvenimą kaip kokie driokstelėję meteoritai supurto iš pamatų, priverčia viską pergalvoti iš naujo, susidėlioti vertybes ar net kardinaliai pakeisti kryptį. Statistika yra gerai žinoma kaip viena iš puikiausių melo rūšių, pasakanti viską, o neretai kartu ir nieko konkretaus, tad kiek ir kokių žmonių buvo jūsų gyvenimuose, susiskaičiuoti paliksiu jums patiems. O šiandien pakalbėkime apie tuos, kurie šviečia toli ir labai stipriai.

Ar kada nors uždavėte sau klausimą, kelių žmonių gyvenimą pakeitėte ir kiek gyvenimų norėtumėte pakeisti?

Ar kada nors uždavėte sau klausimą, kelių žmonių gyvenimą pakeitėte ir kiek gyvenimų norėtumėte pakeisti? [paspaudus paveikslėlis didinasi] Šaltinis: http://fundersandfounders.com/counting-the-people-you-impact/

Pirmadienį išgirdau teoriją, kurios visą savaitę negalėjau išmesti iš galvos. Galvojau apie tai prieš užmigdama, atsikėlus, darbe ir po darbo ir netgi vakar per lietų plaukdama baidarėmis vėl ją prisiminiau. Na, žinote, kaip aš mėgstu apie ką nors vieną kitą savaitėlę pagalvoti ir kaip man patinka viską mintyse (o kartais ir ne tik) patikrinti.

Taigi teorija labai paprasta, o kartu (o gal būtent todėl) ir visiškai geniali. Ji yra apie šviesius žmones, kuriuos sutinkame. Šviesūs žmonės turi tas pačias savybes kaip ir šviesa fizikoje. Fizika nėra mano stiprioji pusė, tad jei norėsite išgirsti pilną ir pagal mane nemodifikuotą šios teorijos versiją, jums teks susirasti p. Povilą Malakauską, kuris, kaip buvau informuota, yra šios teorijos autorius.

Šviesa sklinda nepaisydama laiko, jos greitis yra didžiulis, o erdvėje ji plečiasi. Taip ir šviesūs žmonės skleidžia savo šviesą, nepaisydami nieko. Jų žodžiai ir veiksmai palieka pėdsaką net tada, kai jų nebėra mūsų tarpe, jų mintys yra nepavaldžios laikui. Jų idėjos sklinda iš lūpų į lūpas, užkrėsdamos vis didesnį ratą žmonių. Keisdamos kitų gyvenimus.

Šiandien pagalvojau, kad nesvarbu, ką tiksliai veiki gyvenime. Svarbiausia, kad gyvendamas šiame pasaulyje skleistum šviesą.

Būti šviesa - didžiausia svajonė, kokią galima sugalvoti.

Būti šviesa – didžiausia svajonė, kokią galima sugalvoti.

Paklausite, kam skirtas šis įrašas? Visiems mano sutiktiems žmonėms, kurie kiekvieną mielą dieną keitė ir vis dar keičia mane, tikiu, į gerąją pusę. Jūs net neįsivaizduojat, kokia esu jums visiems už tai dėkinga.

So I call on my angels
They say
Oh, ye of so little faith
Don’t doubt it, don’t doubt it
Victory is in your veins
You know it, you know it
And you will not negotiate
Just fight it, just fight it
And be transformed
Dalinkitės: Share on FacebookShare on Google+Tweet about this on TwitterShare on LinkedIn

Posted in Apie gyvenimą, Viskas.

Tagged with , , , , , , .


Kodėl aš nerašiau blogo ir kodėl kartais reikia iššokti iš važiuojančio traukinio

Paskutinius pusę metų vis save pagrauždavau, kad į blogą beužsuku tik moderuoti komentarų. Rytais važiuodama į darbą, apsipirkinėdama, prieš užmigdama, darydama valgyt, begulėdama vonioje ar dainuodama duše per šį laiką sugalvojau tūkstančius temų, bet nė viena iš jų taip ir neįgavo blogo posto pavidalo. Vieną smagų gaiviai šaltą žiemos rytą vairuodama per savo mylimą miestą ėmiau ir supratau, kodėl taip yra.

Pamatysit.

Pamatysit.

Kai jau supratau priežastį, nutariau, kad reikia ją įtraukti į metus apibendrinantį postą. Taigi visą šventinį laikotarpį kaupiausi jį parašyti. Nesunku atspėti, kad rezultatas išėjo toks pat, kaip ir visų kalėdinių dienų metu kaupimosi kam nors paskambinti su sveikinimais. Paskutinę metų dieną (turbūt simboliškai) paskyriau namų kuopimui (pas mus geriau žinomam kaip „švarkos ir tvarkos darymas“), papildomam namų puošimui ir visokių skanumų ruošimui, kuo buvau labai patenkinta naujųjų metų pirmąją dieną (ir, tiesą sakant, antrą).

Praėję metai man buvo atradimų metai. Metai, kai viskas, kas mane vertė jaustis blogai, sugriuvo, o ant griuvėsių, kaip ant pamato, buvo pastatyta viskas iš naujo. Tai buvo metai, kai išbandžiau save naujose srityse, susipažinau su nesuskaičiuojama daugybe naujų žmonių, keliavau, ieškojau ir daug ką atradau. Tai buvo metai, kai atsikračiau mane slegiančių žmonių apsupties ir netikrų pranašų, visada žinančių geriau, kaip man reikėtų gyventi.

Viskas, ką praėjusiais metais dariau kitaip nei paskutinius kelerius metus iki tol, buvo mano būdas iššokti iš didžiuliu greičiu aplinkybių ir kitų žmonių parinkta kryptimi lekiančio traukinio, kurio galutinė stotelė, kaip man atrodė, buvo bedugnė. Esu dėkinga visiems, kurie suprato mano norą stabdyti ir šokti iš traukinio net ir žinant, kad tai duos ne taip jau mažai mėlynių ir apsibraižymų.

Iššokimas iš nesustabdomo traukinio buvo geriausias mano sprendimas per daugybę laiko. Dabar aš tikrai žinau, kad niekas negali atstoti to jausmo, kai ryte šypsaisi, o ne galvoji, kad nenori keltis, ir svarstai, kaip ištverti dar vieną dieną. Niekas nėra to vertas – nei netikra garbė, nei pareigos, nei atlyginimas, nei kažkokios visiškai gyvenimo kokybės nelemiančios privilegijos.

Praėję metai man tuo pačiu metu buvo ir sunkūs, ir labai geri. Niekada nėra lengva, kai purtai savo gyvenimą iš pamatų, bet tik taip galima nusikratyti to, kas slegia, ir pradėti viską iš naujo. Nėra kito būdo ištrūkti iš užburto rato kaip tik imti ir ištrūkti.

Paskutinius pusę metų kiekvieną dieną mano galvoje buvo gausybė visokių minčių ir idėjų, kurias labai norėjosi įgyvendinti. Kur nors važiuodama aš mėgavausi „rašydama“ blogo straipsnius mintyse – kai kurie iš jų, patikėkit, buvo tikrai puikūs! Su šypsena mėgavausi naujomis, lengvomis ir gaiviomis mintimis. Vieną mintyse parašytą straipsnį keitė kitas, o tą dar kitas, o gyvenimas bėgo greičiau negu gali bėgti mano pirštai klaviatūra.

Kai galėjau rinktis, rinkausi ne klaviatūrą, o gyvą žmogų. Rinkausi bendravimą, rinkausi juoką, rinkausi tylų ir jaukų prisiglaudimą.

Esu dėkinga visiems, kuriuos sutikau praėjusiais metais. Kiekvienas iš jūsų mane kažko išmokėte. Tos pamokos prisidėjo prie to, kad šiandien šypsodamasi žiūriu į saulėtą dieną už lango. Palinkėsiu jums vienintelio dalyko – supratimo, kad didieji suvokimai neretai turi didelę kainą, kurią anksčiau ar vėliau mes sumokame. Linkiu suprasti, kad jei šiandien blogai, galbūt tą kainą mokate avansu, tačiau greičiausiai būtent to jums dabar gyvenime reikia.

How can we grow old when the soundtrack of our lives is rock and roll
And the best is yet to come!

Dalinkitės: Share on FacebookShare on Google+Tweet about this on TwitterShare on LinkedIn

Posted in Apie gyvenimą, Viskas.

Tagged with , , .


Tikroji A. Normanto aukų kalnelio istorija arba dar šiek tiek apie sovietines skulptūras

Atsimenate istoriją apie kalnelį prie VU TF, kuriame mūsų, pirmakursių, nuomone, buvo laidojami gerb. konstitucinės teisės dėstytojo doc. dr. A. Normanto egzamino neišlaikę studentai? Anktesniame straipsnyje jums papasakojau šią mūsų kadaise sukurtą legendą ir ji pasklido tikrai plačiai. Slapti šaltiniai informavo, kad ji buvo aptarinėjama studentų, dėstytojų, ją skaitė net ir kai kas iš VU TF vadovybės (kas man buvo kiek netikėta, bet tikrai labai pralinksmino).

Kažkodėl galvodama, ką čia jums parašyti, prisiminiau filmo Inglorious bastards (liet. Negarbingi šunsnukiai) pavadinimą. Minėtasis filmas čia kaip ir ne prie ko, bet apibūdinimas, visgi, reikia pripažinti, neblogas.

Kažkodėl galvodama, ką čia jums parašyti apie šią nuotrauką, prisiminiau filmo Inglorious bastards (liet. Negarbingi šunsnukiai) pavadinimą. Minėtasis filmas čia kaip ir ne prie ko, bet apibūdinimas, visgi, reikia pripažinti, neblogas.

Dar labiau mane pralinksmino tai, kad mūsų sukurtai legendai buvo lemta evoliucionuoti. Ji buvo praplėsta, papildyta ir nežinia kokiu būdu atsidūrė net ir interneto durnysčių enciklopedijoje Pipedijoje, kur rašoma štai kas:

Augustino Normanto aukų kalnelis – tai tokia kalvelė, kuri šalia VU teisės fakulteto, o joje palaidotos visokių studentų, ypačiai pirmakursių, dūšios. Čia už tai, kad jie nežinojo, kad konstitucinė teisė yra visos teisės pagrindas, tai užtai Augustinas Normantas nepasigailėjo ir neparašė gero pažymio.
Sako, kad vakarais, sutemus, prie to kalnelio vaidenasi studentų vėlės, kurios išlenda į šviesą, jei pasišvieti žvakele ir prie žvakelės atidarai alaus butelį. O pirmakursiai prieš kokį nors egzaminą kartais ir žvakeles nuneša, ir uždega, kad nebūtų sukirsti, ir dar alaus truputį nupila rituališkai, nes kaip sako, tokia žvakelė ir alus padeda tokiomis pačiomis aukomis netapti.
O dar visokios kitokios legendos skamba visaip.
O dar kartą tokia Skirmantė rašė apie tą Augustino Normanto aukų kalnelį, tai paskui buvo daug visokių ginčų, ar nebuvęs tenai kartais palaidotas koks nors Vincas Kapsukas, kuris iki šiol blogą karmą neša.

Lenino ir Kapsuko, tiksliau jų skulptūrų, stovėjusių prie Vilniaus Universiteto Teisės fakulteto, galvos.

1990-ieji. Lenino ir Kapsuko, tiksliau jų skulptūrų, stovėjusių prie Vilniaus Universiteto Teisės fakulteto, galvos buvo nukirstos siekiant išvengti skulptūrų grąžinimo į buvusią vietą. Ir tai buvo padaryta slaptos operacijos metu, ne itin trokštant represijų ir keliavimo (kai kuriems pakartotinai) į Sibirą.

Praėjus jau gana daug laiko po to, kai doc. dr. Augustino Normanto aukų kalnelio istorija nuvilnijo internetuose ir studentiškose auditorijose, po minėtuoju straipsniu sulaukiau p. Nerijaus Š. komentaro, suteikusio man labai įdomios informacijos, kuria privalau pasidalinti ir su jumis, mano mylimi skaitytojai:

Galiu Jus pradžiuginti: Leninas su Kapsuku ne tik šiaip ten stovėjo ir ne tik šiaip atsidūrė Grūto parke: jie dar neturint Lietuvai laisvės buvo pagrobti, didesniojo viršutinis atsikišimas nukirsdintas, paslėpti ir tik su Nepriklausomybės pripažinimu iškelti viešumon. Nuostabi istorija „Kirvis: Kaip buvo pašalintas Lenino ir Kapsuko paminklas“ prieinama čia (http://nzidinys.lt/637046/leidiniai/naujasis_zidinys-aidai/2010-nr-7-8), o jos herojai sutiko viską papasakoti tik po 10 metų įkalbinėjimų.

Sulaukusi tokio komentaro ketinau parašyti p. Nerijui Š., kaip džiaugiuosi, kad turiu skaitytojų, kurie rašo tokius įdomius ir vertingus komentarus. Visgi perskaičiusi  straipsnį iš žurnalo „Naujasis Židinys – Aidai“ nusprendžiau jam padėkoti viešai ir paskatinti jus perskaityti minėtąjį straipsnį. Paspaudę čia parsisiųskite leidinį PDF formatu ir 258–262 p. ieškokite Algimanto Švegždos straipsnio „KIRVIS: Kaip buvo pašalintas Lenino ir Kapsuko paminklas“.
2015-ieji. Fotografas V. Alesius surengęs šaunią provokaciją ant Žaliojo tilto lrytas.lt sakė: „Anksčiau čia buvo kičas. Ir dabar sukūriau kičą. Tiesiog norėjau sukelti diskusiją apie tai, kas yra kičas“.

2015-ieji. Fotografas V. Alesius surengęs šaunią provokaciją ant Žaliojo tilto lrytas.lt sakė: „Anksčiau čia buvo kičas. Ir dabar sukūriau kičą. Tiesiog norėjau sukelti diskusiją apie tai, kas yra kičas“.

Neperrašinėsiu puikaus A. Švegždos straipsnio ir tikrai jums jo čia nekonspektuosiu. Paskaitykite patys. Jūsų dėmesį norėjau atkreipti į vieną aspektą, man įrodantį, kaip laisvai mes dabar gyvename. Įsivaizduokite, žmonės, nuvertę Lenino ir Kapsuko skulptūras viską turėjo daryti super slaptai, saugotis išdavysčių ir 20 metų tylėjo apie tai, kaip viskas tąkart iš tikrųjų buvo, kokie žmonės verčiant skulptūras dalyvavo. Viso proceso metu buvo griežtai draudžiama fotografuoti, o po to kam nors pasakoti, kur dalyvavai.

Praėjo 25 metai. Vilniuje nuo Žaliojo tilto pagaliau buvo nuimti balvonai (mano straipsnis apie tai čia). Kitą dieną po to drąsus fotografas Vincas Alesius surengė ten fotosesiją, siekdamas išprovokuoti diskusijas. Jis pasakė: „Anksčiau čia buvo kičas. Ir dabar sukūriau kičą. Tiesiog norėjau sukelti diskusiją apie tai, kas yra kičas“. Kažkas galbūt pasipiktino dėl nuogų merginų krūtų, o visiems kitiems greičiau tai buvo smagi ir juokinga kompozicija, ne ką prastesnės meninės vertės negu prieš tai buvusi valstiečių skulptūra. Tik tiek, kad su mažiau rūbų ir su dviem merginom.

Juokas juokais, bet noriu, kad pamąstytumėte apie tai, kas būtų atsitikę Lenino ir Kapsuko skulptūrą nuvertusiems žmonėms, jei jie būtų padarę ką nors panašaus tąkart. Pagalvokite, kaip smagiai, šauniai ir, kas svarbiausia, laisvai mes dabar gyvename, jei tai, kas vyko prieš 25 metus daugumai iš mano kartos žmonių jau atrodo žiauri ir niūri gūduma.

Diskutuojant apie Žaliojo tilto skulptūras vienas žmogus pasakė, kad apie laisvę daugiausiai dabar svaičioja tie, kuriems dar pienas nuo lūpų nenudžiūvo, o sovietmečiu apskritai į vystyklus darė. Tai štai, atsakysiu Jums. Jaunystė – greitai praeinanti „liga“, bet aš tikiuosi, kad mano kartos meilė laisvei su jaunyste nepasibaigs, kad ir ką tas žodis „laisvė“ kiekvienam iš mūsų bereikštų. Tai, kad į šį žodį kiekvienas dabar galime sutaptinti kokią tik norime prasmę, ir yra mūsų laisvė, kurią taip vertiname ir atsisakyti neketiname.


P.S. parašiusi paskutinį šio straipsnio sakinį prisiminiau George Michael dainą Freedom! 90`, išleistą būtent 1990 m. Paklausykite.

 p. Nerijau, dar kartą ačiū 🙂

Dalinkitės: Share on FacebookShare on Google+Tweet about this on TwitterShare on LinkedIn

Posted in Apie gyvenimą, Viskas.

Tagged with , , , , , , , , , , , .


Couchsurfing: šis tas apie saugumą. Ar būtina permiegoti su žmogumi, suteikiančiu jums pastogę?

Kai kažkada parašiau straipsnį apie seksualinės prievartos aukų smerkimą, susilaukiau daugybės piktų komentarų apie tai, kad turėčiau kalbėti ne apie aukos savijautą po prievartos, bet skirti laiko aiškinti, kad moterys visur ir visada turi būti atsargios ir saugotis. Tada diskusijose daugybę kartų pabrėžiau, kad neneigiu to, jog reikia vengti nesaugių situacijų (tai lyg ir savaime visiems suprantama), tačiau mano straipsnis yra apie galutinį prievartą patyrusio asmens žlugdymą savo moralizuojančiais komentarais, kai viskas jau post factum. Tada iš principo buvau tvirtai apsisprendusi jokiu būdu nerašyti antro straipsnio šia tema, kuris būtų skirtas kažkokiam betiksliam pseudo pamokslavimui, skirtam potencialioms aukoms, o ne potencialiems prievartautojams.

Visgi, priešingai nei turbūt mano kai kurie išankstinės nuomonės susidarytojai, aš esu įsitikinusi, kad saugumas šiame pasaulyje yra labai svarbus ir visada sakau, kad pirmiausiai reikia pačiam pasirūpinti savimi, o tik tada pasikliauti dievu, angelu sargu, sėkme ar dar kažkuo kitu (pagal fantaziją).

Visai neseniai jums atskleidžiau, kaip keliauti beveik be pinigų ir, negana to, dar ir labai smagiai. Komentaruose Facebook’e aptarėme įvairius Couchsurfingo aspektus, tačiau vienas iš pagrindinių klausimų, kurių sulaukiau, buvo apie saugumą. Tad šiandien, kaip ir žadėjau, papasakosiu, kaip užsitikrinti saugumą tiek keliaujant, tiek priimant keliautojus savo namuose.

Ar išbėgus į greitkelį jus gali patrenkti fūra?  Tikrai taip, jei elgsitės, kaip galvą palikęs namie.

Ar išlindus iš po mamos sijono ir išbėgus į greitkelį jus gali partrenkti fūra? Tikrai taip, jei elgsitės, kaip galvą palikęs namie.

Jau išsiaiškinome, kad kelionės metu apsistojus pas Couchsurfing bendruomenės narius galima ne tik daug sutaupyti, bet ir smagiai praleisti laiką bei geriau pažinti vietą, į kurią atvykote. Po neįprastai ilgos įžangos eikime prie reikalo.

Ar tai saugu? Pabandysiu paaiškinti paprastai. Tai panašu į ėjimą per gatvę. Jei išbėgsite į judrų kelią net neapsidairę ir kaip akis išdegę lėksite bet kur ir bet kaip, jums beliks pasikliauti sėkme: yra didelė tikimybė, kad kelią perbėgsite saugiai, tačiau, jei kelias iš tiesų judrus, labai tikėtina ir tai, kad pakliūsite po ratais. Visgi jei prieš žengdamas į kelią įsitikinsite, kad einate per pėsčiųjų perėją, degant žaliai šviesiai, be to, atidžiai apsidairysite ir iš tikrųjų įsitikinsite, kad jūsų pusėn neatskrenda koks bemvas ar golfas niauktais langais, turbūt 99,9 proc. atvejų kitą gatvės pusę pasieksite nė truputėlio nenukentėję. Lygiai taip pat yra ir su couchsurfingu.

Dideliame mieste visada yra daug sutinkančių priimti jus į savo namus. Jūsų darbas - išsirinkti tą, kuris jums būtų priimtinas, ir, svarbiausia, tą, pas kurį namuose jums niekas negrėstų.

Dideliame mieste visada yra daug sutinkančių priimti jus į savo namus. Jūsų darbas – išsirinkti tą, kuris jums būtų priimtinas, ir, svarbiausia, tą, pas kurį namuose jums niekas negrėstų.

Tarkime, kad rugpjūčio mėnesį nutarėte keliauti į Kopenhagą. Kiekvieną kartą norėdami rasti, kur apsistoti, jūs turėsite dvi galimybes. Pirma, galite siųsti užklausas Kopenhagoje gyvenantiems couchsurferiams, kurie priima svečius. Antra, galite viešai paskelbti, kad keliaujate į Kopenhagą ir ieškote, kas jus priimtų į savo namus, ir tada laukti šeimininkų (hosts) laiškų su pasiūlymais apsistoti. Jei norite užsitikrinti savo saugumą, niekada neskubėkite ir nesielkite karštligiškai. Pirma ir geležinė saugumo taisyklė: nesiųskite užklausų bet kam ir nesutikite apsistoti pas bet ką prieš tai nepasidomėjęs tuo asmeniu.

Taigi pirmiausiai paieškos lange nusistatykite šeimininkų paieškos kriterijus, o tada atidžiai rinkitės. Couchsurfingo bendruomenė į saugumą žiūri tikrai rimtai ir siekia, kad keliautojai taip pat tam skirtų dėmesį, tad skirkite tas kelias minutes ir jų patarimus, esančius pirmame puslapyje, teikitės perskaityti.

Mano pirmojo svečio Craig iš Naujosios Zelandijos profilis. Tai, į ką reikia atkreipti dėmesį, pažymėta raudonai.

Mano pirmojo svečio Craig iš Naujosios Zelandijos profilis. Tai, į ką reikia atkreipti dėmesį, pažymėta raudonai.

Kiekvienas couchsurferis turi savo profilį. Jame ir rasite įrodymų, kad su tuo žmogum viskas greičiausiai yra gerai, arba, priešingai, rasite nerimą keliančių dalykų. Į ką reikia atkreipti dėmesį?

Ar toks asmuo iš tikrųjų egzistuoja?

– Jei couchsurferis pasivadinęs išgalvotu vardu (pavyzdžiui, SexAddict1962) ar įsidėjęs nuotrauką, kur nesimato jo veido, ar užpildęs tik kokius 50 proc. savo profilio informacijos, net nesvarstykite apsistoti pas jį.

Kad couchsurferis yra nurodęs tikrą savo vardą ir yra realus egzistuojantis asmuo, galite būti tikri, jei jo profilyje parašyta, kad jis yra Verified member (žr. aukščiau esančius paveiksliukus). Couchsurfing.com kiekvienam siūlo savo tapatybę įrodyti pateikiant jiems tam tikrus duomenis apie save (šie duomenys nėra rodomi viešai) ir sumokant metinį narystės mokestį. Nors tai nėra būtina (aš nesu to padariusi), bet visgi visada patikimiau apsistoti pas žmogų, kurio realumą užtikrina ir pats portalas.

– Visada pažiūrėkite, kokių nuotraukų couchsurferis yra įsidėjęs. Kai kuriais atvejais galbūt jau iš nuotraukų nuspręsite, kad tas žmogus kažkoks keistas, jums nepriimtinas ir pan.

– Atkreipkite dėmesį, ar couchsurferis turi draugų bei kas jo draugų sąraše.

– Atidžiai perskaitykite savo potencialios pastogės šeimininko profilio informaciją. Iki galo. Galbūt kažkur pabaigoje jis ar ji bus parašęs ką nors absoliučiai nesiderinančio su Couchsurfingo idėja. Kad ir tai, kad jei sutinkate pas jį ar ją apsistoti, sutinkate ir su tuo, kad naktį jis ateis ir įsirioglins į jūsų lovą.

Ar kiti keliautojai gerai atsiliepia apie šį couchsurferį?

Vienas iš svarbiausių saugumą užtikrinančių dalykų yra atsiliepimai apie keliautoją (references). Kiekvienas keliautojas turi parašyti atsiliepimą apie žmones, pas kuriuos buvo apsistojęs, ir kiekvieni šeimininkai turi parašyti atsiliepimą apie savo svečią. Atsiliepimai gali būti teigiami, neutralūs arba neigiami. Jei žmogus turi neigiamų atsiliepimų, viskas ganėtinai paprasta – juos atidžiai perskaitykite ir neapsistokite pas jį, net jei jis gyventų pačiame miesto centre ir siūlytų galimybę kasdien turkštis jo baseine ar džiakuzi.

Kartais couchsurferiai neigiamų atsiliepimų neturi, tačiau neturi ir teigiamų arba jų yra vos pora. Tai savaime nereiškia, kad 100 proc. su jais kažkas yra blogai, galbūt toks keliautojas tik neseniai užsiregistravęs ir dar neturi couchsurfinimo patirties. Vis dėlto, ir ypač, jei keliauti ketinate vieni, geriau apsistokite tik pas tuos couchsurferius, kurie turi ne mažiau negu 5-10 teigiamų atsiliepimų (detaliau apie tai, kodėl tai svarbu, rasite aukščiau esančiame video).

Jei įvertinę šiuos dalykus nusprendėte siųsti užklausą dėl nakvynės, puiku, tačiau žinokite, kad jūsų darbas dėl savo pačių saugumo dar nėra baigtas. Tad štai dar kai kas:

– Jei esate mergina ir keliaujate viena, kaip ten bebūtų, geriau apsistokite tik pas merginas, šeimas arba blogiausiu atveju couchsurferius vyrus, kurie turi apytiksliai begalybę teigiamų atsiliepimų, nulį neutralių, nulį blogų, o visus teigiamus jūs tikrai perskaitėte ir ten taip pat neradote nieko, kas apie tokį couchsurferį jums būtų sukėlę negerų įtarimų;

– Pasidomėkite šalies, į kurią vykstate kultūra;

– Susirašinėkite per Couchsurfing.com, nenurodykite savo telefono numerio, adreso ir kitos svarbios informacijos (net ir Facebook’o profilio), kol nesate visiškai įsitikinę, kad neužsirovėte ant kokio prietrankos;

– Visada atidžiai skaitykite, ką jums rašo, ir tai vertinkite;

– Iš anksto susitarkite dėl visų nakvynės sąlygų. Išsiaiškinkite, ar tikrai miegosite atskirame kambaryje ar bent atskiroje lovoje;

– Aiškiai pasakykite, kad jums labai svarbus saugumas. Jei neketinate leistis į vienos nakties nuotykius, galite pasakyti, kad turite vaikiną/merginą ir prašote tai gerbti (nepriklausomai nuo to, kokia teisybė);

– Nelaidykite nešvankių juokelių, jei norite užsitikrinti, kad nebūsite neteisingai suprasti;

– Nenusigerkite iki žemės graibymo – saugumui tai nepadeda;

Štai šis video skiriamas specialiai blogerei Elei iš Kūtvėlos kelionės ir klajonės, sakiusiai, kad couchsurfing’as garsėja kaip itin geras būdas rasti vienos nakties nuotykių. Pakartosiu dar kartą: couchsurfinge niekas niekam niekada nėra niekaip įsipareigojęs, nors, žinoma, jeigu visos pusės to nori ir sutinka, tai tik jų reikalas ir teisė rinktis.

Tenesupyksta viena mano neįvardintina mergina, kuri kažkada seniai turėjo tokį neįsivaizduojamai kvailą įsitikinimą (arba bent jau taip tvirtindavo, nes nebūdavo, ką atsakyti į mano replikas, kodėl ji susitikinėja su visokiais durniais), kad jei kurį laiką pabendrauji su kokiu nors vyru ir jis pakviečia tave išgerti kavos, pavakarieniauti ar į kiną, tai jei tai yra viso labo tik toks kvietimas, o ne kvietimas tiesiai į lovą, tai nemandagu atsisakyti ir tos kavos išgerti reikia eiti.

Saugumas yra gerokai svarbiau negu kažkokios jūsų susigalvotos mandagumo taisyklės. Jei jums atrodo, kad kažkas su nakvynę siūlančiu žmogumi negerai, neapsistokite pas jį. Net jei jau esate pas jį ar ją namuose, visada prisiminkite, kad bet kuriuo metu jūs galite atsistoti ir išeiti. Neverta jaudintis dėl mandagumo taip rizikuojant savo kailiu.

Jei tenka pasakyti „ne“, sakykite griežtai, be šypsenų ir be kompromisų. Jei abejojate, dinkite iš vietos, kur nesijaučiate saugiai, ar pasakykite dingti iš jūsų namų žmogui, dėl kurio nesijaučiate saugiai savo namuose. Jei reikia, nedvejodami skambinkite į policiją, tėvams, draugams, kaimynams ir nė negalvokite gėdytis, kad pakliuvote į nepatogią situaciją, ir tempti iki paskutiniųjų, kol tikrai kils rimta grėsmė.

reference

Visada, absoliučiai visada palikite atsiliepimą apie jūsų šeimininką ar svečią. Ypač tais atvejais, kai kažkas buvo ne itin gerai.

Pabaigai svarbiausioji, viską apibendrinanti taisyklė: pasitikėkite savo intuicija. Atsiminkite, kad visada turite pasirinkimą. Jei intuicija sako „ne“, nerizikuokite.

Jei apsistosite tik pas žmones (ar priimsite pas save apsistoti), patvirtinusius savo tapatybę, pateikusius pakankamai informacijos apie save, turinčius aukštą reitingą, t. y. tik teigiamus atsiliepimus, kuriuose nėra jokių negatyvių užuominų, nulį neigiamų ar net neutralių atsiliepimų, ir pasikliausite savo šeštuoju jausmu, bėdos neturėsite. Aukščiau įdėjau paveikslėlį iš Craig’o, kuris buvo pirmasis mano svečias couchsurferis, profilio. Jei žmogus 264 kartus nepadarė nieko blogo ir visi šeimininkai jį labai giria ir rašo, kad jis – puikus žmogus, su kuriuo verta susipažinti, tikimybė, kad kažkas blogo atsitiks būtent jums, tikrai itin maža. Tai jau ne kartą pasitvirtino.

Visi patarimai, skirti keliaujantiems, kuo puikiausiai pritaikomi ir tiems, kurie svečius priima savo namuose. Apie savo couchsurfinimo patirtį tiek keliaujant, tiek priimant keliautojus dar būtinai parašysiu ateityje. O dabar atsipalaiduokite, peržvelkite ironiškus komiksus apie couchsurfingą ir eikite užsiregistruoti.

Gerų kelionių!

Dalinkitės: Share on FacebookShare on Google+Tweet about this on TwitterShare on LinkedIn

Posted in Apie gyvenimą, Viskas.

Tagged with , , , , , , , , .


Istorija, kurią be Žaliojo tilto balvonų turėčiau pamiršti

Dar niekada nebuvau tokia laiminga, sužinojusi, kad Vilniuje apribotas eismas vienu iš tiltų. Taip, tai vyksta! Žaliojo tilto balvonai ruošiami žengimui į praeitį. Balvonų nukėlimo priešininkai paprastai sako, kad jų nukelti nereikia, nes tai mūsų istorija, kurią mes turime žinoti. Tad pakalbėkime apie Lietuvos istoriją, kurią be balvonų man kiltų grėsmė užmiršti.

Lietuva išsikovojo nepriklausomybę 1990 m. kovo 11 d., tačiau sovietiniai kariai nesiteikė palikti Lietuvos iki pat 1993 m. rugpjūčio 31 d. Viskas, daugiau datų ir vadovėlinių tiesų šiame straipsnyje nebus.

Lietuva išsikovojo nepriklausomybę 1990 m. kovo 11 d., tačiau sovietiniai kariai nesiteikė palikti Lietuvos iki pat 1993 m. rugpjūčio 31 d. Viskas, daugiau datų ir vadovėlinių tiesų šiame straipsnyje nebus.

Niekas geriau man neprimins Lietuvos istorijos nei faktas, kad taip niekada ir nepamačiau savo senelio, kurio sveikatos puoselėjimui laikas, praleistas Vorkutos politinių kalinių lageryje, matyt, nebuvo labai naudingas.

Istorinę praeitį man kuo puikiausiai primins ir mano močiutė, kuri prieš mirtį kalbėjosi su aname pasaulyje esančiais, laukė ir jaudinosi dėl negrįžtančio brolio partizano, apie kurį sovietmečiu, siekdama apsaugoti savo ir taip stipriai nukentėjusią šeimą, nekalbėdavo beveik niekada. Istoriją primins ir jos brolio, nepriklausomos Lietuvos pareigūno, galėjusio pasirinkti tik tarp sušaudymo ir bėgimo į vakarus, sena nuotrauka. Ji jo daugiau, ačiū geležinei uždangai, niekada taip ir nepamatė.

Sovietinį rojų primins ir trijų mano mamos broliukų ir sesučių, nesulaukusių nė 5 metų, bendras kapelis.

Istorija man – daugybė dienų, kai vaikystėje vaikščiojome su tėvais po Dzūkijos miškus, kalbėjomės su ten gyvenančiais žmonėmis ir aiškinomės, kur, kaip ir kada buvo nušautas mano močiutės brolis – partizanas Balandis. Dar niekada nepamiršiu, kaip ieškojome šulinio, kuriame įmestas ir užmūrytas išniekintas jo kūnas.

Bet kodėl žiūrėti taip toli? Nepamiršiu ir to, kaip vaikystėje nuolat leisdavau laiką su močiute ar kaimynais iš gretimos laiptinės, kurie prižiūrėdavo mane, kai mano tėvai dirbo siekdami, kad Lietuva taptų nepriklausoma.

Žinote, ką dar labai gerai prisiminsiu? Ogi mamos ašaras per mano 3 metų gimtadienį, kai vienas sovietinis pareigūnas jai pasakė, kad jei tęs Sąjūdžio veiklą, tai jos vaikai gali augti ne tik be tėvo, bet ir be tėvų. Abiejų.

Mes jau turėjome pakankamai sovietinių karių čia. Laikas jiems trauktis.

Mes jau turėjome pakankamai sovietinių karių čia. Laikas jiems trauktis.

Postringautojai apie Lietuvos istoriją ir jos išsaugojimą ateities kartoms minėdami praeitį dažnai kalba vadovėlinėmis frazėmis. Tai labai patogu – taip tikroji, gyvoji valstybės ir jos žmonių istorija tarsi kažkur pranyksta.

Jei jūsų šeimos istorija kitokia, tai jums tiesiog velniškai pasisekė ir man belieka jums pavydėti. O istoriją puikiausiai išmoksite apsilankę Genocido aukų arba dar kitaip vadinamame KGB muziejuje.

Vaikystėje daugybę laiko esu žiūrėjusi ir analizavusi šią nuotrauką.

Tai mūsų pergalės vėliava.

Tad ačiū visiems, susirūpinusiems mano sugebėjimu prisiminti Lietuvos istoriją. Aš jos nepamiršiu ir be balvonų. O šiandien man tiesiog labai gera diena.

 

Dalinkitės: Share on FacebookShare on Google+Tweet about this on TwitterShare on LinkedIn

Posted in Apie gyvenimą, Viskas.

Tagged with , , , , , , , , , .


N-toji savižudybė šiais metais. Ar tikrai nieko negalime padaryti?

Šiandien žiniasklaida skamba nuo žinios apie Rukloje nusižudžiusią 35-erių, net 3 vaikus turinčią karę. Jos tarnyba vertinta puikiai ir planuota ją paaukštinti. Kaip ir praktiškai kiekvieną kartą, šį kartą irgi visi postringaus apie tai, kad niekas negalėjo įtarti, kad jai, kad ir kaip siaubingai tai skambėtų, šaus į galvą mintis šauti sau į galvą.

Depresija neretai vadinama juodu šunimi. Dideliu ir griaunančiu viską gyvenime, įskaitant norą bendrauti, valgyti, judėti ir.. gyventi.

Depresija neretai vadinama juodu šunimi. Dideliu ir griaunančiu viską gyvenime, įskaitant norą bendrauti, valgyti, judėti ir.. gyventi.

Ir taip kiekvieną kartą. Tada spaudoje skaitome interviu su bendradarbiais, kaimynais, klasiokais, auklėtojomis ar šeimos nariais ir visi jie paprastai tvirtina, kad nusižudęs žmogus buvo geros širdies, gražiai dainavo, gerai mokėsi, buvo puikus darbuotojas ir apskritai tai gyveno neblogai ir jam nieko netrūko.

Lengva postringauti apie tai, kad Lietuvoje visuomenė susipriešinusi, niekas nepastebi šalia esančio žmogaus. Abstrakčios kategorijos visada pačios lengviausiai ištariamos ir diagnozuojamos. Visgi kai pradedi galvoti apie tai, ar pats pastebi šalia esančius žmones, viskas pasidaro gerokai sudėtingiau.

Atsimenu, kartą klube pastebėjau vieną vaikiną geriantį vieną bokalą po kito ir liūdnai žvelgiantį kažkur sau po kojom. Jo žvilgsnis kažkur klajojo, bet jam tikrai nebuvo įdomios nei jam akį merkiančios studenčiokės, besirangančios tiesiai prieš jo nosį, nei veiksmas prie scenos. Net nežinau, ar jis girdėjo, kokią muziką grojo DJ.

Kurį laiką tiesiog stebėjau jį, vis atsinešantį naują bokalą alaus. Matėsi, kad jis sparčiai girtėja. Visgi manęs niekaip neapleido negeras šeštasis jausmas, kuris man sakė, kad jis nėra šiaip pageriantis bernelis, neturintis, ką veikti šeštadienio vakarą. Dar pusvalandį padvejojusi nuėjau jį užkalbinti. Kai priėjau ir pasakiau „labas“, jis pakėlė akis į mane, o jose matėsi juoda neviltis. Pasakiau jam, kad nesvarbu, kas atsitiko, rytoj bus nauja diena. Kurį laiką kažką jam kalbėjau, o jis vis kartojo, kad nenori sakyti, kas atsitiko, nes aš jo vis tiek nesuprasiu. Galiausiai papasakojo savo istoriją ir paaiškėjo, kad su kai kuo šiam gyvenime teko susidurti ir man.

Nemanau, kad pakeičiau jo gyvenimą. Tiesiog žinau, kad tas porą valandų, kai jis manė, kad nėra jokios išeities, jokios prasmės ir jokios vilties, aš, visiškai atsitiktinai liūdnas akis pastebėjęs asmuo, pabuvau šalia ir kažkiek jį pralinksminau. Kartais padeda vien tai, kad gali savo istoriją papasakoti žmogui, kuris nežino, kas tu toks, ir kurio greičiausiai niekada nebesutiksi. Šiandien neįsivaizduoju, nei kaip jam sekasi, nei kaip viskas baigėsi. Tiesiog galiu tikėtis, kad jis vėl kabinasi į gyvenimą ir bando juodas spalvas paversti bent jau pilkom, o pilkas – truputį spalvotomis.

Gal jūsų draugai vis kažkokiame kontekste pamini savižudybę? Gal jautriai reaguoja į kažkieno mirtis? Gal juokais aptarinėja geriausius savižudybės būdus? Gal tai iš tikrųjų nieko ir nereiškia, bet kas gali tiksliai tai žinoti?

Kad ir kaip tai banalu ir nuvalkiota, atkreipkim dėmesį, nepraeikim pro šalį. Kas ten žino, gal šalia esančiam žmogui tiesiog reikia su kažkuo pakalbėti, o gal užtektų priminti, kad egzistuoja psichologinės pagalbos linijos, į kurias gali skambinti kiekvienas, o gal jis geriau pasijustų jau vien dėl to, kad pasisiūlytumėte jį palydėti pas psichologą? Depresija sergantys žmonės siekia atsiriboti nuo išorinio pasaulio, bet jiems kartu labai svarbu žinoti, kad su savo problemomis jie nėra vieni ir yra žmonių, kurie nori jiems padėti ištrūkti iš to kampo, į kurį jie jaučiasi beviltiškai užspausti.

Tiesiog dabar pat pagalvokite, ar tikrai žinote, kaip jaučiasi jūsų pažįstami žmonės. Kas slepiasi po jų nedingstančia šypsena ir kartais melancholiškom akim. Ką byloja jų nesibaigiantys vakarėliai ar alus kiekvieną vakarą? Susimąstykite laiku, nes gali ateiti diena, kai jūs būsite tas, kurio žurnalistai paklaus, tai koks tas žmogus buvo, o jums teks atsakyti, kad jis greitu metu turėjo būti paaukštintas ir niekada niekuo nesiskundė.

Jeigu jaučiatės blogai, negalite prisiversti atsikelti iš lovos, valgyti, bendrauti, dirbti, gali būti, kad jums depresija. Paskambinkite į psichologinės pagalbos liniją. Pasakykite, kaip jaučiatės bent vienam asmeniui, kuriuo pasitikite, bent prieš vieną asmenį nustokite fake’inti šypseną ir kartu pagooglinkite jums priimtiniausio psichiatro/psichologo telefono numerį. Net jei atrodo, kad neturite jėgų kovoti, kad ir kaip būtų sunku, sukaupkite paskutines jėgas ir kreipkitės pagalbos. Jums nebūtina kovoti vienam.

Jei neturite, kam pasakyti ar parašyti, parašykite man.


Pagalbos telefonai:

Psichologinės pagalbos tarnyba Telefono numeris Darbo laikas
Jaunimo linija
Budi savanoriai konsultantai
8 800 28888 I-VII
visą parą
Vaikų linija
Budi savanoriai konsultantai, profesionalai
116 111 I-VII
11:00 – 21:00
Linija Doverija (parama teikiama rusų kalba)
Budi savanoriai konsultantai. Pagalba skirta paaugliams ir jaunimui.
8 800 77277 I-V
16.00 – 20.00
Pagalbos moterims linija
Budi profesionalai, savanoriai konsultantai
8 800 66366 I-VII
10:00 – 21:00
Vilties linija
Budi profesionalai, savanoriai konsultantai
116 123 I-VII
visą parą

Emocinė parama internetu

„Vaikų linija“ Registruotis ir rašyti svetainėje: http://www.vaikulinija.lt Atsako per dvi dienas
„Jaunimo linija“ Registruotis ir rašyti svetainėje: http://www.jaunimolinija.lt/internetas Atsako per dvi dienas
„Vilties linija“ Rašyti svetainėje: http://paklausk.kpsc.lt/contact.php arba vilties.linija@gmail.com Atsako per tris darbo dienas
„Pagalbos moterims linija“ Rašyti el. paštu: pagalba@moteriai.lt Atsako per tris dienas

Krizių įveikimo centre (Giedraičių 60 A, Vilnius,  www.krizesiveikimas.lt) budi psichikos sveikatos specialistai, su kuriais galite pasikonsultuoti atėję arba per Skype be išankstinės registracijos ir nemokamai. Į budinčius psichologus bus galima kreiptis darbo dienomis 16-20 val., šeštadieniais 12-16 val.  Darbo laikas:  I, III, V 16.00–20.00

Visa papildoma informacija – puslapyje www.klausau.lt

Dalinkitės: Share on FacebookShare on Google+Tweet about this on TwitterShare on LinkedIn

Posted in Apie gyvenimą, Viskas.

Tagged with , , , , , .


Blogerių pasaulis Skirmantės akimis

Kai kas sako, kad Lietuvos internetuose taip nyku, kad tiesiog nėra, ką skaityti. Aš sakau, kad internetuose yra tiek daug visko gero, kad dažniausiai tiesiog neužtenka laiko viską perskaityti. Blogerių savireklamos savaitės proga pristatau jums savo rekomenduojamų blogų sąrašą, kurio dalis yra subalansuota teisininkams, bet iš tikrųjų labiau negu puikiai tinka visiems.

"Labas, Skirmante. Aš tavo followeris" - citata iš vienos juokingos pažinties  pradžios.

„Labas, Skirmante. Aš tavo followeris“ – citata iš vienos juokingos pažinties pradžios.

Turiu pasakyti, kad rasti 12 blogų, kuriuos lengva ranka įtraukčiau į rekomenduotinų blogų sąrašą, man buvo labai paprasta. Taip yra todėl, kad naujausių blogų straipsnių peržiūra man yra lygiai taip pat įprasta kaip ir pagrindinių portalų straipsnių peržiūra.

Mano mėgstamiausių blogerių straipnius paprastai pastebiu gana greitai – visų jų puslapiai palike’inti Facebook’e, seku (Facebook’e) ir jų autorius. Vis dėlto, stengiuosi nepraleisti ir trendinių klausimų, todėl reguliariai įsijungiu ir Poko. Tai geriausias tinklapis tiek tiems, kurie nori rasti naujausius ir populiariausius straipsnius, tiek tiems, kurie straipsnius rašo ir nori sužinoti, ar jų straipsnis žiba reitingo viršūnėje. Taip pat reguliariai patikrinu, kas gero Popo. Šie tinklapiai puikūs todėl, kad juose galima rasti visus blogerius, rašančius apie maistą, statybas, vaikus, darbą, meną, psichologiją, teisę ir dar velniai žino ką.

Ir man taip būna.

Ir man taip būna.

Kad jau paminėjau teisę, kviečiu akis labiau ištempti tuos, kurių diplome įrašyta „Teisė“, „Teisė ir valdymas“, „Teisė ir muitinės veikla“ ar „Teisė ir tapetavimas“, o dar atidžiau skaityti siūlau tiems, kurių diplome parašyta visai kas kita, bet nepaisant nieko širdis dega susidomėjimu kriminalais, sutartimis, tais blogiečiais teismais ar, neduok dieve, Konstituciniu Teismu. Tegul šis mano blogo įrašas būna skirtas ne vien blogerių savireklamai, bet ir teisiniam švietimui, kurio mūsų visuomenėje bus daugiau, jei tik mes daugiau apie tai rašysime.

Taigi, teisininkai – pirmieji mano sąraše.

1. Tomas Chochrin ir jo Jurisprudencija – dar viena alternatyvi nuomonė. Mano giliu įsitikinimu Tomas Chochrin yra blogeris, savo straipsniais sukuriantis bene didžiausią pridėtinę vertę teisės pasaulyje iš visų blogerių. Jis analizuoja teismų praktiką, aptaria teisėkūros naujienas, skiria dėmesio ir visuomenei opiems klausimams. Jums gali jis nepatikti, bet, žinokit, jis yra kiečiausiais sutarčių teisės srityje. Skaityti neabejotinai verta visiems.

2. Lidžitos užrašai. Lidžita yra teisininkė. Visgi ji, kaip ir, beje, aš, nori būti teisininke, kuri greta teisės dar turi ir pilnavertį gyvenimą. Tai atsispindi ir jos bloge, kuriame rasite įvairių temų ir dauguma iš jų visai ne teisinės. Lidžitos talentas – nekreipti dėmesio į masių nuomonę. Jeigu ji manys, kad verta, ji kvestionuos bet ką. Ir, žinokit, nepaisant to, ko kai kurie gal tikisi, padarys tai į temą.

3. Teisėjo A. Cinino blogas. Taip, to paties daugelio jūsų smerkiamo ir nekenčiamo teisėjo, kuris susikūrė blogą, kilniaširdiškai norėdamas plačiau paaiškinti vienos tokios bjaurios, visą Lietuvą skaldžiusios bylos motyvus. Galima ant jo pykti, su juo nesutikti, galima žavėtis dėl neabejotinos drąsos, visgi bet kuriuo atveju paskaityti verta.

4. Mindaugo Biliaus blogas. Mindaugas Bilius realiame gyvenime yra teisės mokslininkas, užimantis ne tokias jau mažas pareigas VDU. Jo specializacija – baudžiamasis procesas. Jo bloge rasite baudžiamųjų bylų apžvalgų, pastebėjimus įvairiomis teisinėmis ir kitomis temomis. Nors nepavadinčiau jo aktyviu blogeriu, bet pirmiausia siūlau perversti bent tai, kas jau yra parašyta. Kažkada išgooglinau jo straipsnį apie privačius detektyvus, kai man labai skubiai reikėjo informacijos šia tema, tad ačiū jam už tai ir štai jis yra sąraše.

Tokie jau mes.

Tokie jau mes.

Sąrašą pratęsiu kitais savo mėgstamais ir nuolat skaitomais blogais, nes gi suprantu, kad jūs nenorėtumėte šiame gyvenime domėtis vien teise. Nenorėčiau ir aš. Taigi pirmiausiai blogai, kuriuos skaitant galima šio bei to pasimokyti.

5. Rokiškio Rabinovičiaus blogas. Aš net neketinu pristatinėti jums, kas yra Rokiškis, nes jei jūs nežinote, kas yra Rokiškis, tai yra tik jūsų pačių internetinio išsilavinimo spragų reikalas, bet tikrai jau ne Rokiškio problema.

6. Common Sense – rimtas ir kokybiškas blogas apie sveiką protą vadyboje, versle ir kitur. Jis be abejonių kuria pridėtinę vertę internetuose, turinčią nemažą įtaką ir realiems realių žmonių sprendimams Lietuvoje.

7. Punkonomics – Egidijaus Nasevičiaus blogas apie ekonomiką ir visuomenės aktualijas.

Kartais blogeriams atsitinka ir taip. Rimtai.

Kartais blogeriams atsitinka ir taip. Rimtai.

Man labai patinka kelionės. Po pasaulį, po Lietuvą ar po Vilnių. Kelionės, net jei tai paprasta (?) kelionė Vilniaus gatvėmis gotiškojo Vilniaus pėdsakais, nuspalvina kasdienybę. Jei kažkas sugeba dar ir deramai rekomenduoti, kur keliauti, tokius blogus neabejotinai verta sekti.

8. Kūtvėlos kelionės ir klajonės – gidės pasakojimai apie keliones Lietuvoje ir užsienyje. Jie ypatingi tuo, kad paprastai tai yra ne vien pusės puslapio blevyzga su daug nuotraukų, bet realiai kokybiška informacija, stipriai ir giliai praplečianti jūsų akiratį.

9. Buvau ten – kelionių blogas, kuriame skaičiau apie kelionę į (mano mylimą) USA ir tuo mėgavausi.

Mes blogeriai, mes žinom viską. Na, beveik (iki Delfi komentatorių visažiniškumo dar turėsim pasitempti).

Mes blogeriai, mes žinom viską. Na, beveik (iki Delfi komentatorių visažiniškumo dar turėsim pasitempti).

Ech, liko tik trys blogai, kuriuos dar galiu paminėti. Du iš jų šį kartą bus apie vieną iš svarbiausių dalykų gyvenime – sveikatą. Ir tai ne šiaip diletantiškos blevyzgos, o tikrų medikių jums skelbiami žodžiai.

10. Enorca – medikės blogas apie mediciną ir dar daug visko;

11. Emilijos blogas – būsimos šeimos gydytojos rašiniai apie praktiką, mediciną ir būtį;

Visiems blogeriams svarbu prisiminti, kad kartais tiesiog reikia "palikti trobelę".

Visiems blogeriams svarbu prisiminti, kad kartais tiesiog reikia „palikti trobelę“.

Kokia yra gyvenimo prasmė ir tikslas? Šiandien manau, kad tikslas – ne darbas, ne vaikų auginimas ir ne dar kažkas konkretaus. Pagrindinis mūsų tikslas turėtų būti gyventi ir tiesiog būti laimingais. Tokia tad įžangėlė į paskutinio blogo pristatymą. O tai blogas apie.. atspėjot, gyvenimą, nes jis vertingas pats savaime ir yra vertas stebėjimo.

12. Troy. Gyvenimo stebėtojas – dažniausiai linksmai apie gyvenimą, romano rašymą ir visą kitą;

Aš irgi kartais taip atsakau. Arba sakau "palauk, parašysiu apie tai bloge".

Aš irgi kartais taip atsakau. Arba sakau „palauk, parašysiu apie tai bloge“.

Žinote, geruose muzikos albumuose būna dar ir bonus track. Šį kartą prie šių priskirsiu žiauriai gerą blogą apie muziką Daug garso ir šviesų ir Skirmantą Tumelį.

Suprantu, kad sąrašo skaitytojų kantrybe piktnaudžiauti negalima, tad šį kartą jau viskas.

Likite su mumis. Ir susikurkite blogą, kad kitais metais į savo sąrašą galėčiau įtraukti ir jus.

Dalinkitės: Share on FacebookShare on Google+Tweet about this on TwitterShare on LinkedIn

Posted in Apie gyvenimą, Apie teisę, Viskas.

Tagged with , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .


Couchsurfing: kaip keliauti beveik be pinigų arba ką mano namuose veikia korėjietė

Yra daugybė žmonių, kurie galvoja, kad jei kišenėje neturi bent 1000 eurų, apie keliones, o ypač egzotiškas, gali pamiršti. Jei kišenėse švilpauja vėjai, o naktimis sapnuojate amžinai saulėtus paplūdimius, didingas šventyklas ar kvapą gniaužiančius didmiesčius ir nemanote, kad visą tai galite rasti Palangoje, jums būtina perskaityti šį straipsnį.

couchsurfing

Couchsurfingas – keliautojų iš viso pasaulio bendruomenė. Tai būdas keliauti be galo įdomiai ir.. visiškai nemokamai.

Kai prieš 3 metus susipažinau su savo būsimu vaikinu ir jis man papasakojo apie savo keliones, pagalvojau, kad jis yra visiškas keistuolis ir kad toks keliavimas yra tai jau tikrai ne man. Jei skaitėte mano blogą, turbūt atsimenate, kad šį pavasarį aš užsispyriau būtinai kur nors keliauti ir, negana to, išvykti nedelsiant. Šeimos tarybai pasitarus, jau po 2 savaičių su lėktuvo bilietais rankoje patraukėme į mano mylimą USA [plačiau apie tai: Kelionė į Floridą. 1 dalis: kaip nuskristi į Majamį už 460 eurų ir Kelionė į Floridą. 2 dalis: kelionės planas]. Taip išėjo, kad aš nelabai turėjau laiko ruoštis kelionei, tad nakvyne, mašinos nuoma ir visu kitu rūpinosi mano vaikinas. Taip aš pirmą kartą praktiškai sužinojau, kas yra couchsurfingas.

Couchsurfingas – tai visų pirma didžiulis keliautojų tinklas, bendruomenė, jungianti žmones iš viso pasaulio. Couchsurfingas suteikia galimybę visiškai už dyką apsistoti pas šios bendruomenės narius bet kurioje pasaulio valstybėje, susitikti su kitais couchsurferiais, pamatyti kitos valstybės gyvenimą vietinių gyventojų akimis, pažinti jų kultūrą, pabūti savo valstybės ambasadoriumi tolimiausiuose pasaulio kampeliuose, taip pat priimti keliautojus į savo namus ir parodyti jiems, kokia nuostabi tavo valstybė ir tavo miestas. Šis kelionės būdas suteikia galimybę pamatyti pasaulį ne tik turint daugybę pinigų (arba neturint, bet įsikinkant į juodą darbą užsienyje), bet puikiausi tinka ir tuo atveju, jei kišenėse gaiviai švilpauja vėjukas, tačiau nuo to vėjuko niekas kišenėse nesušlama.

Norint tapti bendruomenės nariu, pirmiausia reikia užsiregistruoti couchsurfingo puslapyje. O tada jau galite rinktis, ko norite: būsite tik keliautojas ar svečius sutiksite priimti ir savo namuose. O galbūt tik atversite savo namų duris, nes keliones dėl kokių nors priežasčių esate atidėjęs vėlesniam laikui.

Du vienas kitą pirmą kartą matantys couchsurferiai iš Pietų Korėjos. Abu į Lietuvą atsivežę korėjietiško padažo.

Du vienas kitą pirmą kartą matantys couchsurferiai iš Pietų Korėjos. Abu į Lietuvą atsivežę korėjietiško padažo.

Jei manote, kad couchsurfingas – tai būtinai vargingas keliavimas, galiu jus nuraminti. Jūs patys renkatės, pas ką apsistoti (taip pat ir ką priimti ar ko nepriimti į savo namus). Būdami USA apsistojome pas 5 šeimininkus. Visur turėjome atskirą kambarį, patogią ir plačią lovą, rankšluosčius, 3 vietose turėme atskirą vonią, kai kur gavome šampūno, dušo žele, kremų ir kitų kūno priežiūros priemonių, o paskutines 4 naktis turėjome ir baseiną kieme. Aš jau nekalbu apie tai, kad visur mums rytais siūlė kavą, daug kur ir maitino, o vienas šeimininkas buvo mūsų kapitonas: 4 valandas plaukiojome su jo laivu.

Kai kurie šeimininkai suteikia tik lovą, kiti nori ir kuo daugiau sužinoti apie šalį, iš kurios atvyko jų svečias. Tad su kai kuriais šeimininkais plepėjome iki išnaktų, kuo smagiausiai leidome laiką dienomis ir vakarais, su kitais atvykę vakare tik persimetėme keliais žodžiais ir ėjome miegoti, o ryte išgėrę kavos traukėme savais keliais. Kai kurie šeimininkai itin domėjosi Lietuva, mūsų kultūra, situacija Ukrainoje, prašė plačiau papasakoti apie gyvenimą Rytų Europoje, taip pat nemažai pasakojo ir apie save. Jautėmės kaip tikri savo šalies ambasadoriai.

Ką turėjome duoti už tai? Nieko. Užtenka tiesiog gražiai elgtis, nešiukšlinti ir pavalgius išsiplauti indus. Tai svarbu, nes kiekvienas šios bendruomenės narys turi savotišką reitingą. Kiekvienas keliautojas turi parašyti atsiliepimą apie namų šeimininką, o kiekvienas namų šeimininkas turi trumpai aprašyti savo patirtį su apsistojusiu žmogumi ir taip informuoti kitus šeimininkus, ar keliautoju galima pasitikėti.

Šiandien galiu pasakyti, kad sprendimas keliaujant po Floridą gyventi pas couchsurfingo bendruomenės narius buvo vienas iš geriausių sprendimų mano gyvenime. Buvo taip nerealu, kad grįžusi nusprendžiau, kad tiesiog privalau atsimokėti šiai bendruomenei geru. Šiandien mano namai taip pat yra atviri lankytojams ir aš tuo be galo džiaugiuosi. Man labai patiko mintis, kad couchsurferių priėmimas į savo namus – tai kaip keliavimas neperžengiant namų slenksčio. Taip ir yra.

Į savo namus jau priėmiau keliautojus iš Naujosios Zelandijos ir Pietų Korėjos, poryt atvyks amerikietis, mokantis vaikus anglų kalbos Vietname, buvau susitikusi su dar pora korėjiečių, australe, o šiandien susitiksiu su ukrainiete. Šiomis dienomis kasdien gaunu po mažiausiai 5 užklausas dėl galimybės apsistoti mano namuose. Aišku, visų tikrai negaliu priimti (o kai kurių ir nelabai noriu), bet galimybės rinktis tuos, su kuriais jums būtų jauku, įdomu ir faina, yra didžiulės.

Jeigu esate nuolat persidirbę, užsiknisę užburtame namai-darbas-namai rate, naktimis negalite nustoti galvoti apie darbą, gyvenimas praradęs spalvas, skonį ir gyvybę, visos dienos atrodo vienodos ir nieko įdomaus gyvenime nevyksta, o gal jaučiatės tiesiog pernelyg vienišas savo dideliame name ar bute, tapkite couchsurferiu. Ir, kaip sakė vienas diskutuotinos šlovės herojus, padarykite tai DABAR.

Man dabar tikrai sunku įvardyti savo gyvenime kitą kartą, kada aš jaučiausi kažkam tokia dėkinga kaip jaučiuosi dabar. Tiek tiems, kurie priėmė mane pagyventi, tiek tiems, kurie pas mane apsistojo. Taip, perskaitėte teisingai: ir tiems, kurie apsistojo. Aš jiems suteikiau tik vietą miegoti, o iš jų gavau daug daugiau. Gavau priminimą, kad pasaulis yra didžiulis ir įvairus. Jame daugybė nuostabių žmonių, kuriuos verta sutikti, daugybė nepakartojamo grožio vietų, kur būtinai reikia nuvykti. Prisiminiau, kad yra tiek daug skirtingų būdų leisti gyvenimą, kad tikrai neverta graužtis ir laikytis įsikibus kažkurio vieno. Kai prieš akis matai nesuskaičiuojamą daugybę galimybių, nelieka nei streso, nei įtampos dėl to, kas tavęs laukia ateityje.

Laimingiausia jaučiuosi tada, kai laimingais padarau kitus žmones arba kai jaučiuosi kažkam dėkinga. Esu neapsakomai dėkinga gyvenimui/likimui už šį savo gyvenimo laikotarpį.

Aną savaitę užsiminiau draugei, kad nusipirkome ekstra pigius lėktuvo bilietus į Kopenhagą. Skrydis iš Kauno į Kopenhagą ir atgal kainavo iš viso 2 eurus (Ryanair). Ji iškart tarstelėjo, kad puiku, kad bilietai pigūs, bet pragyvenimas Danijoje labai brangus, viešbučiams išleisime itin daug, tad kelionė galiausiai tikrai neatsieis pigiai. Dabar, kai tapau pilnateise couchsurfere, aš žinau, kad viešbučių man neprireiks. Ir žinau, kad gyvensime tikrai ne prasčiau negu kokiame viešbutuke, bet greičiausiai žymiai smagiau.

Pabaigai pridursiu, kad saugumas visada turi būti pirmoje vietoje. Apie saugumą couchsurfingo metu bei tai, ką gero ir smagaus jau nuveikėme su couchsurferiais, skaitykite būsimuose įrašuose. O dabar tiesiog eikite ir užsiregistruokite.

Dalinkitės: Share on FacebookShare on Google+Tweet about this on TwitterShare on LinkedIn

Posted in Apie gyvenimą, Viskas.

Tagged with , , , , , , .




Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex