Tikroji A. Normanto aukų kalnelio istorija arba dar šiek tiek apie sovietines skulptūras

Atsimenate istoriją apie kalnelį prie VU TF, kuriame mūsų, pirmakursių, nuomone, buvo laidojami gerb. konstitucinės teisės dėstytojo doc. dr. A. Normanto egzamino neišlaikę studentai? Anktesniame straipsnyje jums papasakojau šią mūsų kadaise sukurtą legendą ir ji pasklido tikrai plačiai. Slapti šaltiniai informavo, kad ji buvo aptarinėjama studentų, dėstytojų, ją skaitė net ir kai kas iš VU TF vadovybės (kas man buvo kiek netikėta, bet tikrai labai pralinksmino).

Kažkodėl galvodama, ką čia jums parašyti, prisiminiau filmo Inglorious bastards (liet. Negarbingi šunsnukiai) pavadinimą. Minėtasis filmas čia kaip ir ne prie ko, bet apibūdinimas, visgi, reikia pripažinti, neblogas.

Kažkodėl galvodama, ką čia jums parašyti apie šią nuotrauką, prisiminiau filmo Inglorious bastards (liet. Negarbingi šunsnukiai) pavadinimą. Minėtasis filmas čia kaip ir ne prie ko, bet apibūdinimas, visgi, reikia pripažinti, neblogas.

Dar labiau mane pralinksmino tai, kad mūsų sukurtai legendai buvo lemta evoliucionuoti. Ji buvo praplėsta, papildyta ir nežinia kokiu būdu atsidūrė net ir interneto durnysčių enciklopedijoje Pipedijoje, kur rašoma štai kas:

„Augustino Normanto aukų kalnelis – tai tokia kalvelė, kuri šalia VU teisės fakulteto, o joje palaidotos visokių studentų, ypačiai pirmakursių, dūšios. Čia už tai, kad jie nežinojo, kad konstitucinė teisė yra visos teisės pagrindas, tai užtai Augustinas Normantas nepasigailėjo ir neparašė gero pažymio.
Sako, kad vakarais, sutemus, prie to kalnelio vaidenasi studentų vėlės, kurios išlenda į šviesą, jei pasišvieti žvakele ir prie žvakelės atidarai alaus butelį. O pirmakursiai prieš kokį nors egzaminą kartais ir žvakeles nuneša, ir uždega, kad nebūtų sukirsti, ir dar alaus truputį nupila rituališkai, nes kaip sako, tokia žvakelė ir alus padeda tokiomis pačiomis aukomis netapti.
O dar visokios kitokios legendos skamba visaip.
O dar kartą tokia Skirmantė rašė apie tą Augustino Normanto aukų kalnelį, tai paskui buvo daug visokių ginčų, ar nebuvęs tenai kartais palaidotas koks nors Vincas Kapsukas, kuris iki šiol blogą karmą neša.„

1990-ieji. Lenino ir Kapsuko, tiksliau jų skulptūrų, stovėjusių prie Vilniaus Universiteto Teisės fakulteto, galvos buvo nukirstos siekiant išvengti skulptūrų grąžinimo į buvusią vietą. Ir tai buvo padaryta slaptos operacijos metu, ne itin trokštant represijų ir keliavimo (kai kuriems pakartotinai) į Sibirą.

Praėjus jau gana daug laiko po to, kai doc. dr. Augustino Normanto aukų kalnelio istorija nuvilnijo internetuose ir studentiškose auditorijose, po minėtuoju straipsniu sulaukiau p. Nerijaus Š. komentaro, suteikusio man labai įdomios informacijos, kuria privalau pasidalinti ir su jumis, mano mylimi skaitytojai:

„Galiu Jus pradžiuginti: Leninas su Kapsuku ne tik šiaip ten stovėjo ir ne tik šiaip atsidūrė Grūto parke: jie dar neturint Lietuvai laisvės buvo pagrobti, didesniojo viršutinis atsikišimas nukirsdintas, paslėpti ir tik su Nepriklausomybės pripažinimu iškelti viešumon. Nuostabi istorija „Kirvis: Kaip buvo pašalintas Lenino ir Kapsuko paminklas“ prieinama čia (http://nzidinys.lt/637046/leidiniai/naujasis_zidinys-aidai/2010-nr-7-8), o jos herojai sutiko viską papasakoti tik po 10 metų įkalbinėjimų.„

Sulaukusi tokio komentaro ketinau parašyti p. Nerijui Š., kaip džiaugiuosi, kad turiu skaitytojų, kurie rašo tokius įdomius ir vertingus komentarus. Visgi perskaičiusi straipsnį iš žurnalo „Naujasis Židinys – Aidai“ nusprendžiau jam padėkoti viešai ir paskatinti jus perskaityti minėtąjį straipsnį. Paspaudę čia parsisiųskite leidinį PDF formatu ir 258–262 p. ieškokite Algimanto Švegždos straipsnio „KIRVIS: Kaip buvo pašalintas Lenino ir Kapsuko paminklas“.

2015-ieji. Fotografas V. Alesius surengęs šaunią provokaciją ant Žaliojo tilto lrytas.lt sakė: „Anksčiau čia buvo kičas. Ir dabar sukūriau kičą. Tiesiog norėjau sukelti diskusiją apie tai, kas yra kičas“.

Neperrašinėsiu puikaus A. Švegždos straipsnio ir tikrai jums jo čia nekonspektuosiu. Paskaitykite patys. Jūsų dėmesį norėjau atkreipti į vieną aspektą, man įrodantį, kaip laisvai mes dabar gyvename. Įsivaizduokite, žmonės, nuvertę Lenino ir Kapsuko skulptūras viską turėjo daryti super slaptai, saugotis išdavysčių ir 20 metų tylėjo apie tai, kaip viskas tąkart iš tikrųjų buvo, kokie žmonės verčiant skulptūras dalyvavo. Viso proceso metu buvo griežtai draudžiama fotografuoti, o po to kam nors pasakoti, kur dalyvavai.

Praėjo 25 metai. Vilniuje nuo Žaliojo tilto pagaliau buvo nuimti balvonai (mano straipsnis apie tai čia). Kitą dieną po to drąsus fotografas Vincas Alesius surengė ten fotosesiją, siekdamas išprovokuoti diskusijas. Jis pasakė: „Anksčiau čia buvo kičas. Ir dabar sukūriau kičą. Tiesiog norėjau sukelti diskusiją apie tai, kas yra kičas“. Kažkas galbūt pasipiktino dėl nuogų merginų krūtų, o visiems kitiems greičiau tai buvo smagi ir juokinga kompozicija, ne ką prastesnės meninės vertės negu prieš tai buvusi valstiečių skulptūra. Tik tiek, kad su mažiau rūbų ir su dviem merginom.

Juokas juokais, bet noriu, kad pamąstytumėte apie tai, kas būtų atsitikę Lenino ir Kapsuko skulptūrą nuvertusiems žmonėms, jei jie būtų padarę ką nors panašaus tąkart. Pagalvokite, kaip smagiai, šauniai ir, kas svarbiausia, laisvai mes dabar gyvename, jei tai, kas vyko prieš 25 metus daugumai iš mano kartos žmonių jau atrodo žiauri ir niūri gūduma.

Diskutuojant apie Žaliojo tilto skulptūras vienas žmogus pasakė, kad apie laisvę daugiausiai dabar svaičioja tie, kuriems dar pienas nuo lūpų nenudžiūvo, o sovietmečiu apskritai į vystyklus darė. Tai štai, atsakysiu Jums. Jaunystė – greitai praeinanti „liga“, bet aš tikiuosi, kad mano kartos meilė laisvei su jaunyste nepasibaigs, kad ir ką tas žodis „laisvė“ kiekvienam iš mūsų bereikštų. Tai, kad į šį žodį kiekvienas dabar galime sutaptinti kokią tik norime prasmę, ir yra mūsų laisvė, kurią taip vertiname ir atsisakyti neketiname.

P.S. parašiusi paskutinį šio straipsnio sakinį prisiminiau George Michael dainą Freedom! 90`, išleistą būtent 1990 m. Paklausykite.