Skip to content


N-toji savižudybė šiais metais. Ar tikrai nieko negalime padaryti?

Šiandien žiniasklaida skamba nuo žinios apie Rukloje nusižudžiusią 35-erių, net 3 vaikus turinčią karę. Jos tarnyba vertinta puikiai ir planuota ją paaukštinti. Kaip ir praktiškai kiekvieną kartą, šį kartą irgi visi postringaus apie tai, kad niekas negalėjo įtarti, kad jai, kad ir kaip siaubingai tai skambėtų, šaus į galvą mintis šauti sau į galvą.

Depresija neretai vadinama juodu šunimi. Dideliu ir griaunančiu viską gyvenime, įskaitant norą bendrauti, valgyti, judėti ir.. gyventi.

Depresija neretai vadinama juodu šunimi. Dideliu ir griaunančiu viską gyvenime, įskaitant norą bendrauti, valgyti, judėti ir.. gyventi.

Ir taip kiekvieną kartą. Tada spaudoje skaitome interviu su bendradarbiais, kaimynais, klasiokais, auklėtojomis ar šeimos nariais ir visi jie paprastai tvirtina, kad nusižudęs žmogus buvo geros širdies, gražiai dainavo, gerai mokėsi, buvo puikus darbuotojas ir apskritai tai gyveno neblogai ir jam nieko netrūko.

Lengva postringauti apie tai, kad Lietuvoje visuomenė susipriešinusi, niekas nepastebi šalia esančio žmogaus. Abstrakčios kategorijos visada pačios lengviausiai ištariamos ir diagnozuojamos. Visgi kai pradedi galvoti apie tai, ar pats pastebi šalia esančius žmones, viskas pasidaro gerokai sudėtingiau.

Atsimenu, kartą klube pastebėjau vieną vaikiną geriantį vieną bokalą po kito ir liūdnai žvelgiantį kažkur sau po kojom. Jo žvilgsnis kažkur klajojo, bet jam tikrai nebuvo įdomios nei jam akį merkiančios studenčiokės, besirangančios tiesiai prieš jo nosį, nei veiksmas prie scenos. Net nežinau, ar jis girdėjo, kokią muziką grojo DJ.

Kurį laiką tiesiog stebėjau jį, vis atsinešantį naują bokalą alaus. Matėsi, kad jis sparčiai girtėja. Visgi manęs niekaip neapleido negeras šeštasis jausmas, kuris man sakė, kad jis nėra šiaip pageriantis bernelis, neturintis, ką veikti šeštadienio vakarą. Dar pusvalandį padvejojusi nuėjau jį užkalbinti. Kai priėjau ir pasakiau „labas“, jis pakėlė akis į mane, o jose matėsi juoda neviltis. Pasakiau jam, kad nesvarbu, kas atsitiko, rytoj bus nauja diena. Kurį laiką kažką jam kalbėjau, o jis vis kartojo, kad nenori sakyti, kas atsitiko, nes aš jo vis tiek nesuprasiu. Galiausiai papasakojo savo istoriją ir paaiškėjo, kad su kai kuo šiam gyvenime teko susidurti ir man.

Nemanau, kad pakeičiau jo gyvenimą. Tiesiog žinau, kad tas porą valandų, kai jis manė, kad nėra jokios išeities, jokios prasmės ir jokios vilties, aš, visiškai atsitiktinai liūdnas akis pastebėjęs asmuo, pabuvau šalia ir kažkiek jį pralinksminau. Kartais padeda vien tai, kad gali savo istoriją papasakoti žmogui, kuris nežino, kas tu toks, ir kurio greičiausiai niekada nebesutiksi. Šiandien neįsivaizduoju, nei kaip jam sekasi, nei kaip viskas baigėsi. Tiesiog galiu tikėtis, kad jis vėl kabinasi į gyvenimą ir bando juodas spalvas paversti bent jau pilkom, o pilkas – truputį spalvotomis.

Gal jūsų draugai vis kažkokiame kontekste pamini savižudybę? Gal jautriai reaguoja į kažkieno mirtis? Gal juokais aptarinėja geriausius savižudybės būdus? Gal tai iš tikrųjų nieko ir nereiškia, bet kas gali tiksliai tai žinoti?

Kad ir kaip tai banalu ir nuvalkiota, atkreipkim dėmesį, nepraeikim pro šalį. Kas ten žino, gal šalia esančiam žmogui tiesiog reikia su kažkuo pakalbėti, o gal užtektų priminti, kad egzistuoja psichologinės pagalbos linijos, į kurias gali skambinti kiekvienas, o gal jis geriau pasijustų jau vien dėl to, kad pasisiūlytumėte jį palydėti pas psichologą? Depresija sergantys žmonės siekia atsiriboti nuo išorinio pasaulio, bet jiems kartu labai svarbu žinoti, kad su savo problemomis jie nėra vieni ir yra žmonių, kurie nori jiems padėti ištrūkti iš to kampo, į kurį jie jaučiasi beviltiškai užspausti.

Tiesiog dabar pat pagalvokite, ar tikrai žinote, kaip jaučiasi jūsų pažįstami žmonės. Kas slepiasi po jų nedingstančia šypsena ir kartais melancholiškom akim. Ką byloja jų nesibaigiantys vakarėliai ar alus kiekvieną vakarą? Susimąstykite laiku, nes gali ateiti diena, kai jūs būsite tas, kurio žurnalistai paklaus, tai koks tas žmogus buvo, o jums teks atsakyti, kad jis greitu metu turėjo būti paaukštintas ir niekada niekuo nesiskundė.

Jeigu jaučiatės blogai, negalite prisiversti atsikelti iš lovos, valgyti, bendrauti, dirbti, gali būti, kad jums depresija. Paskambinkite į psichologinės pagalbos liniją. Pasakykite, kaip jaučiatės bent vienam asmeniui, kuriuo pasitikite, bent prieš vieną asmenį nustokite fake’inti šypseną ir kartu pagooglinkite jums priimtiniausio psichiatro/psichologo telefono numerį. Net jei atrodo, kad neturite jėgų kovoti, kad ir kaip būtų sunku, sukaupkite paskutines jėgas ir kreipkitės pagalbos. Jums nebūtina kovoti vienam.

Jei neturite, kam pasakyti ar parašyti, parašykite man.


Pagalbos telefonai:

Psichologinės pagalbos tarnyba Telefono numeris Darbo laikas
Jaunimo linija
Budi savanoriai konsultantai
8 800 28888 I-VII
visą parą
Vaikų linija
Budi savanoriai konsultantai, profesionalai
116 111 I-VII
11:00 – 21:00
Linija Doverija (parama teikiama rusų kalba)
Budi savanoriai konsultantai. Pagalba skirta paaugliams ir jaunimui.
8 800 77277 I-V
16.00 – 20.00
Pagalbos moterims linija
Budi profesionalai, savanoriai konsultantai
8 800 66366 I-VII
10:00 – 21:00
Vilties linija
Budi profesionalai, savanoriai konsultantai
116 123 I-VII
visą parą

Emocinė parama internetu

„Vaikų linija“ Registruotis ir rašyti svetainėje: http://www.vaikulinija.lt Atsako per dvi dienas
„Jaunimo linija“ Registruotis ir rašyti svetainėje: http://www.jaunimolinija.lt/internetas Atsako per dvi dienas
„Vilties linija“ Rašyti svetainėje: http://paklausk.kpsc.lt/contact.php arba vilties.linija@gmail.com Atsako per tris darbo dienas
„Pagalbos moterims linija“ Rašyti el. paštu: pagalba@moteriai.lt Atsako per tris dienas

Krizių įveikimo centre (Giedraičių 60 A, Vilnius,  www.krizesiveikimas.lt) budi psichikos sveikatos specialistai, su kuriais galite pasikonsultuoti atėję arba per Skype be išankstinės registracijos ir nemokamai. Į budinčius psichologus bus galima kreiptis darbo dienomis 16-20 val., šeštadieniais 12-16 val.  Darbo laikas:  I, III, V 16.00–20.00

Visa papildoma informacija – puslapyje www.klausau.lt

Dalinkitės: Share on FacebookShare on Google+Tweet about this on TwitterShare on LinkedIn

Posted in Apie gyvenimą, Viskas.

Tagged with , , , , , .


11 Responses

Stay in touch with the conversation, subscribe to the RSS feed for comments on this post.

  1. Dalia says

    Jautriai! Ačiū!!!

  2. Siaubas says

    Aš taip pat ilgą laiką vaikščiojau per gyvenimą be periferinio matymo. Buvau vienas iš tų, kurs neišgirstų už sienos smurtaujančių tėvų, nežinotų apie vaikus tvirkinantį giminaitį, nesuprastų, kad geriausias draugas susideda su jo gyvenimą subjaurosiančia psichopate. Tuo metu aš buvau kaustomas baimės ir manau, kad su tuo susiduria daugelis – baime būti nesuprastam, pasiųstam ar tiesiog banaliai sumuštam.
    Man daug ką pakeitė suvokimas, kad blogiausios baimės retai kada išsipildo ir visokios intervencijos dažniausiai baigiasi geruoju.
    Gaila tik, kad retai kas šituos mano žodžius supranta ir lietuviai toliau liekai pasyviais kalbėtojais, bet ne darytojais.

  3. Skirmantė says

    Taip, manau, kad tokia baimė dažnai neracionali. Galų gale, net jei ir pasiųs ar nesupras, tai ir ką? Vis tiek bent jau būsi pabandęs. Kita vertus, depresija sergantys žmonės gali pasiųsti net ir tokiu atveju, jei giliai viduje nori, kad jiems kas nors padėtų. Tiesiog kažkoks barjeras trukdo priimti pagalbą. Tas pats barjeras trukdo bendrauti, nors dauguma turbūt supranta, kad kažkur išėję pasijustų geriau.

    Man yra tekę susidurti su atveju, kai vienas žmogus, kuriam tikrai buvo negerai, stipriai atsikalbinėjo, kai sakiau, kad laikas pas psichiatrą. Į valstybiniame sektoriuje dirbantį kreiptis nenorėjo, nes nenorėjo įrašų apie depresiją. Pasiūliau kreiptis privačiai. Tada buvo argumentas, kad nėra pinigų. Depresijos atveju bjauri problema ta, kad kartais nėra pinigų privačiai pagalbai, nes pati depresija trukdo dirbti gerai ir efektyviai arba dirbti apskritai. Kadangi situacija nebuvo gera, nepasidaviau, reikalavau neatsikalbinėti, kad negalės atiduoti, ir pasiskolinti iš manęs pakankamai pinigų keliems vizitams. Galiausiai viskas baigėsi tuo, kad tas žmogus nuėjo pas privačiai dirbantį psichiatrą, kur buvo visiškai užtikrintas anonimiškumas. Jam diagnozavo depresiją. Tam, kad viskas pagerėtų, užteko psichoterapijos, vaistų neprireikė. Ėmusis priemonių kovoti su depresija ir pasijautus geriau, visiškai nekeista, ir darbas pradėjo sektis, ir asmeninis gyvenimas susitvarkė. Pinigų trūkumo problemos greitai neliko, aš skolą atgavau ir dabar žinau, kad kartais reikia nenusileisti atsikalbinėjimams. 🙂

  4. Patyręs says

    Neskieskit, daugeliui žmonių nerūpi nė tas, kuris galvoja apie savižudybę, nė tie, kurie nusižudė. Pagalvoji tik artimieji arba draugai, o kitiems viskas DZIN.

    • Skirmantė says

      Maža kas daugumai nerūpi. Tai nereiškia, kad negali rūpėti man, ir nereiškia, kad nereikia apie tai kalbėti. Būtent tai, kad daugumai nerūpi, ir yra priežastis, dėl ko šitą klausimą reikia kelti kuo garsiau.

      • Patyręs says

        Nežinau ar kas atkreips dėmesį labiau. Gal tik artimieji, kuriems šiek tiek rūpi pastebės elgesio pokyčius ir pradės klausinėti ar tau viskas gerai ir nepagrįstai įtarinėti, bet kaip žinia, tokie žmonės užsidaro ir nesipasakoja artimiesiems. Ir iš vis…. Būtų smagu, kad žmonės nustotų taikyti dvigubus standartus. Kai nusižudo kažkas, tai visi jį smerkia.. bailiu, menkysta, egoistu, galvojančiu tik apie save išvadina ir kitais žodžiais, o kai va nusižudo kas nors žinomo, kaip pvz Dautartas, ar Šapranauskas.. tai prasideda.. kaip gaila, vajė, liūdna ir t.t. Tai vat toks požiūris galvojančius apie savižudybę dar labiau stumia nuo visuomenės, nes esi nieko nepasiekęs palyginus su tais dviem. Pasijunti tikrai nevykėlis ir tavęs tikrai niekam negaila.

  5. Daktarėlis says

    Lietuvoje tuoj viską uždraus, nubaus… Deja ponai valdininkai įspraudę žmones į kampą negali atimti tik pasirinkimo laisvės. Reikia pradėti galvoti apie žmonių teises ir laisves, demokratiją. Kalbama tik populistiškai, bet nieko nedaroma žmogui. Moka tik drausti, o ne mokoma gyventi.

  6. Artūras says

    Dar viena problema yra ta, kad mūsuose vis dar bėda su požiūriu į psichologus ir vien palydėti žmogų nepakanka.
    Daug kas vis dar bijo eiti, nes laiko tai įrodymu, kad tau kažkas negerai (neva psichinis). O kai iškilus problemoms nesilankai pas psichologą, galų gale prireikia psichiatro. Arba, kaip šiuo atveju, laidojimo namų.

    • Skirmantė says

      Būtent! Nors žmonės, turintys problemų (o juk didelė tikimybė ir ta, kad jos tik laikinos!), turėtų būti skatinami ir giriami už tai, kad imasi priemonių jas spręsti, yra priešingai. Ėjimo pas psichologą reputacija visuomenėje man šiek tiek primena laikus, kai tarp jaunų mergaičių buvo kažkoks kvailas įsitikinimas, kad gėda eiti pas ginekologą profilaktinei apžiūrai. Tikėkimės, kad iš šitos nesąmonės irgi išaugsim ir ėjimas pas psichologą nebus gėdingesnis nei ėjimas pas dantistą, šeimos gydytoją ar okulistą.

  7. voxcivis says

    Nuolatos pastebiu, kad žmonės, kuriems iš tiesų yra blogai, nešneka apie tai. Jie kaip tik yra tie, kurie tik retais momentais išsiduoda, kad jiems negera. Žmonės kurie šneka apie savižudybę su kitais kažin ar yra patys potencialiausi savižudžiai. Nes tikrai norintis mirti žmogus ima ir miršta. Jam nereikia apie tai šnekėti, jis tiesiog tai daro, nes tuo tiki. O apie savižudybes, depresijas ir pan. dalykus šneka daug kas. Visiems dabar depresija. O dar daug kam ir daktarėlis vaistų nuo to prirašė prirašė nei nesigilines į priežastis ir ar tai tikrai rimta, ar tiesiog dėmesio trūkumas. Žodis „Depresija“ tapo būdu atkreipti į save dėmesį tiems žmonėms, kurie nelabai daugiau turi ko pasiūlyti. Jie bėdavojasi visam pasauliui kaip jiems blogai. Gal jiems iš tiesų blogai kažkiek, bet dažniausiai ne taip, kaip kad būna, kai yra tikrai blogai. O liūdnos akys tų žmonių, už kurių jie iš tiesų svarsto būdus žudytis, paskęsta tokiame negatyvizmo ir „pažiūrėkit į mane, man blogai“ liūne. Tai tampa sunku pastebėti netgi tiems, kurie norėtų padėti. O dar kai kam ir bandai padėti ir tada supranti, kad tai tebuvo būdas iš tavęs nusiurbti dėmesį… Nusispjauni ir pasakai „kapanokites patys, energetiniai vampyrai“. Padėti reikia. Tikrai tikrai reikia. Bet žmogus gali ir pavargti bepadėdamas.

    • Skirmantė says

      Visokių atvejų būna ir tikrai ne visada lengva. Visada reikia būti atsargiam, kad bandydamas žmogų ištempti iš dugno pats taip viskuo nenusiviltum, kad apsidairęs pamatytum, kad pats esi dugne. Svarbu sau nesusikrauti visos atsakomybės už kito gyvenimą. Ypač, kai susiduri su manipuliuotoju.



Some HTML is OK

or, reply to this post via trackback.



Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex
Eiti prie įrankių juostos