Skip to content


Apie Linkin Park, kovą su liūdesiu ir valstietišką požiūrį į problemų sprendimą

Nuskambės banaliai, bet Linkin Park vokalisto Chesterio savižudybė sukrėtė turbūt visus sunkesnę muziką mėgstančius. Vakar pamačius naujieną iškart pagalvojau: „negalvok apie tai, negalvok apie tai, negalvok apie tai!“ ir net nejungiau youtube’o. Bet negalvoti apie tai, apie ką stengiesi negalvoti, yra, guess what, neįmanoma.

Turiu tokią vieną rimtai blogą (?) savybę – nemoku klausytis muzikos su ja nesusitapatinus. Dėl to turbūt dar niekada nesu papostinus kokios nors dainos tiesiog šiaip, nenorėdama ko nors tuo pasakyti. Visos dainos man su kuo nors asocijuojasi ir kažką primena.

Buvo laikas, kai savo gyvenime jaučiausi visiškai pastrigusi ir, like, constantly depressed. Mano tėtis mėgsta muziką taip pat, kaip ir aš. Tad kažkada seniai sėdėjome ir aš jam vieną po kitos grojau savo mėgstamas dainas. Atsimenu, kaip jis pasakė, kad jei noriu, kad mano nuotaika būtų gera, turiu ją kurti, o muzika yra vienas iš nuotaikos kūrimo būdų. Tada, žinoma, pasakiau, kad tai – nesąmonė ir kad svarbiausia, kad daina būtų gera. Bet apie tai po to vis prisimindavau ir galvojau apie tai daugybę kartų, daugybę metų, giliai viduje žinodama, kad tai yra tiesa.

Visgi po to pokalbio labai labai tamsių dainų skaičius mano repertuare pradėjo mažėti. Kai kurios grupės iš playlistų dingo visai.

Visgi kiekvieną kartą perskaičius tokias naujienas man yra tikrai liūdna. Kai pasaulyje ir ypač mūsų valstybėje toks kiekis žmonių skaudančiomis širdimis, mūsų valdžia tesugeba postringauti tik apie visiškas nesąmones ir alkoholio draudimus, pamiršdama pagalvoti ir apie priežastis, kodėl tiek daug žmonių vietoj realios, normalios pagalbos renkasi skandinti liūdesį, kaip matome, nelabai veiksmingais metodais.

Pastaruoju metu kasdien sutinku tiek daug pačių įvairiausių žmonių. Banalu, bet matau, kad kiekvienas gyvenime kovoja savo kovą. Kiekvienas turi savo dark secrets ir dalykus, kurie lieka už dirbtinės šypsenos už nežibančių akių. Žinau, kad sergančių depresija arba esančių kažkur arti to yra labai daug iš pirmo žvilgsnio besišypsančiame mieste.

Aš irgi kovoju savo kovą. Mano kova – didžiulės pastangos stumti į šalį viską, kas liūdina, atsisveikinti su tuo, kas verčia mane jaustis blogai, ir kiekvieną dieną dėti pastangas, kad būčiau laiminga. Kad mane suptų žmonės, kurie man patinka, kad veikčiau tai, ką noriu veikti, kad kasdien atrasčiau ką nors naujo, kas mane džiugintų, spjaunant į visų įmanomų žmonių lūkesčius ir pageidavimus dėl mano gyvenimo pasirinkimų. Turiu pripažinti, kartais tai būna velniškai sunku, bet dar neradau labiau pasiteisinusio būdo.

Koks viso to reziume? Nežinau. Tiesiog linkiu dažniau matyti žmones ir išmokti atpažinti liūdesį savo draugų, šeimos narių, kolegų ir kitų sutiktų žmonių akyse, nes kartais dieną išgelbėja visai atsitiktinė šypsena ar geras žodis. O kartais kažką reikia tiesiog įsodinti į mašiną ir palydėti pas specialistus.

Ir ačiū mano visiems draugams, kurie yra įvaldę skaitymo tarp eilučių meną. Aš jus labai myliu 🙂 <3

Rest in peace, Chester.

 

Dalinkitės: Share on FacebookShare on Google+Tweet about this on TwitterShare on LinkedIn

Posted in Apie gyvenimą, Apie muziką, Viskas.

Tagged with , , , , .


0 Responses

Stay in touch with the conversation, subscribe to the RSS feed for comments on this post.



Some HTML is OK

or, reply to this post via trackback.



Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex
Eiti prie įrankių juostos