Skip to content


Kaip išmesti žodžius iš dainos

Lietuvių liaudies išmintis byloja, kad iš dainos žodžių neišmesi. Tačiau USA yra toli ir jiems nuoširdžiai neįdomu, kas ir ką mano šia tema Rytų Europoje. Šiandien šiek tiek banalybių apie tai, kaip iš dainos išmesti žodžiai kartais atveria akis.

Kartais, kai labai daug apie ką nors galvoji ir svarstai, pats pasaulis  mesteli atsakymą iš visų įmanomų pusių.

Kartais, kai labai daug apie ką nors galvoji ir svarstai, pats pasaulis mesteli atsakymą iš visų įmanomų pusių. Ne, čia nebus nieko apie politiką.

Prieš porą metų One Republic išleido dainą „Something I need“. Ryanas Tedderis dainavo kažką panašaus į: „tu mane žudai. Ir jei mes mirštame tik vieną kartą, noriu mirti su tavimi“ (vertimas laisvas). Ne vieną kartą buvau ją girdėjus per radiją, bet niekada rimtai neatkreipiau dėmesio, nesigilinau, nei kas dainuoja, nei kaip ji vadinasi.

Vieną gražią žiemos dieną, kai lauke švietė saulė ir ant medžių šakų ir šakelių nuo jos žibėjo sniegas, o iki Vilniaus buvo likę dar ~120 km., mašinoje junginėjau įvairias radijo stotis iš eilės, tikėdamasi išgirsti ką nors, kas atitiktų mano nuotaiką. Per radiją užgrojo tą pačią „Something I need“ dainą ir aš jau ketinau jungti ką nors kitą. Staiga išgirdau jos priedainį ir stabtelėjau. Paaiškėjo, kad kažkas nutarė visiškai nekreipti dėmesio į lietuvių liaudies išmintį, kai ką iš dainos išmesti ir pakeisti visai kitu. „Žudantis“ buvo pakeista į „mylintis“, o „mirti“ į „gyventi“.

Taip. Tai tikrai yra saldu ir banalu iki begalybės. Ir vis dėlto, tą gražią dieną galvojau apie žodžių keitimą ir kaip pakeitus žodžius kartais aplinkui keičiasi ir gyvenimas. Visai nėra kuo didžiuotis, jei nori kartu su kuo nors mirti. Ir tuo labiau nėra kuo didžiuotis, jei nori mirti su tuo, kas tave žudo. Mes visada galime rinktis. Mes visada galime rinktis tą, su kuo norisi gyventi, o ne mirti, tą, kas myli, o ne žudo, ir tą, kas yra gražu ir gera, o ne slegia ir ploja prie žemės.

Saulėtą sekmadienio dieną siūlau rinktis išeiti pasivaikščioti po pavasarišką Vilnių.

Posted in Apie gyvenimą, Apie muziką, Viskas.

Tagged with , , , , , , , , , , , , , .


Kiekviena diena Lietuvai!

Lygiai prieš metus su nerimu laukėme vakaro – Generalinė prokuratūra rengė Vasario 16-osios akciją, kurios metu pastatas pasipuošė Lietuvos vėliava. Kaip už 17,64 Lt prokuratūros pastatą paversti šviečiančia trispalve? Visa istorija jūsų dėmesiui.

777 kvadratinių metrų ploto trispalvė Generalinės prokuratūros languose.

777 kvadratinių metrų ploto trispalvė Generalinės prokuratūros languose.

Idėja nušviesti Generalinės prokuratūros pastatą trispalvės spalvomis kilo Elenai Martinonienei, Generalinės prokuratūros Komunikacijos skyriaus vedėjai. Reikia pasakyti, kad iki tol, kol idėja virto realybe, buvo įdėta nemažai darbo. Buvo daug planavimo ir bandymų išgauti spalvas įvairiomis techninėmis priemonėmis. Kad būtų aiškiau, ką turiu omeny sakydama „techninėmis priemonėmis“, privalau paminėti, kad projektui iš biudžeto buvo skirta lygiai 0 Lt, tad ir priemonės turėjo būti atitinkamos.

Visų pirma, aišku, reikėjo sugalvoti, kaip trispalvė turėtų atrodyti: ar ji turėtų būti tiesi, ar banguojanti, ar driektis per visą pastatą. Tada reikėjo maketo. Ir tik tada atėjo metas langams.

Įprastai pastato langai naktį šviečia melsvai - tai dėl specialių lempučių, įtaisytų lango rėme.

Įprastai pastato langai naktį šviečia melsvai – tai dėl specialių lempučių, įtaisytų lango rėme.

Pastato langai naktį įprastai šviečia melsvai – tai dėl specialių lempučių, įtaisytų lango rėmuose. Melsva šviesėlė įsižiebia kabinete išjungus pagrindinį apšvietimą. Kadangi nebuvo galimybių mėlynas lempeles išimti ir pakeisti kitomis (papildomų išlaidų juk nenori niekas), teko galvoti, kokios priemonės geriausiai užmaskuotų melsvą šviesą ir kartu šviesą padarytų tos spalvos, kuri reikalinga.

Buvo aišku, kad tam, jog lemputės šviestų reikiama spalva ir kartu jų šviesa nebūtų pernelyg užslopinta, mums reikia tinkamų filtrų. Bandymų ir klaidų metodas čia suveikė geriausiai. Jo dėka buvo nustatyta, kad geriausią efektą duoda tiesiog paprasti kanceliariniai segtuvai! Dar keli bandymai ir buvo išrinktas geriausias segtuvų storis ir atspalvis.

Kai žinai, atrodo paprasta. Tereikia langus, kurie turi būti tamsūs, uždengti nepermatomomis popieriaus juostomis, o tuos, kurie turi šviesti, spalvotų segtuvų juostelėmis.

Kai žinai, atrodo paprasta. Tereikia langus, kurie turi būti tamsūs, uždengti nepermatomomis popieriaus juostomis, o tuos, kurie turi šviesti, spalvotų segtuvų juostelėmis.

Lango rėme yra 3 lemputės. Vidurinė šviečia melsvai, o kraštinės – balta šviesa. Tad filtrus gaminome iš dviejų juostų, jas perdengiant ties viduriu, kad melsva šviesa būtų užslopinta.

Iš segtuvo pagamintas geltonas filtras klijuojamas ant lango rėme esančių lempučių taip, kad vidurinė, melsvoji, lemputė būtų užtemdyta labiau.

Iš segtuvo pagamintas geltonas filtras klijuojamas ant lango rėme esančių lempučių taip, kad vidurinė, melsvoji, lemputė persidengiančių segtuvu būtų užtemdyta labiau.

Iš viso ant 72 langų buvo užklijuoti spalvoti filtrai, kiti langai buvo užtemdyti, ant lempučių užklijuojant balto popieriaus juostas.

Vaizdas iš vidaus išjungus šviesą.

Vaizdas iš vidaus kabinete išjungus šviesą.

Tačiau to nepakako, kad švieselės apšviestų visą langą. Ypač prastai matėsi geltona spalva – ji vos vos švietė. Visgi sprendimas buvo rastas.

Žaliuzės privalo būti užtrauktos iki pat galo ir būtinai užsuktos taip, kad dešinysis šonas būtų viršuje.

Žaliuzės privalo būti užtrauktos iki pat galo ir būtinai užsuktos taip, kad dešinysis šonas būtų viršuje.

Kiekviename kabinete iki galo užtraukus žaliuzes ir jas užsukus taip, kad dešinysis šonas būtų viršuje, gaunamas „projektoriaus“ efektas – lempučių šviesa atsispindi baltoje žaliuzėje, tad reikiama spalva matosi visame lange. Itin svarbu, kad vakare visos žaliuzės būtų užtrauktos. Dėl to kiekvienam prokuratūros darbuotojui buvo paliktos atmintinės, kaip viską sutvarkyti baigus dienos darbus.

Fotosesija trispalvės fone vyks ir šiemet. Vasario 16-ąją 18.00 - 19.00 val. automobilių stovėjimo aikštelėje prie Generalinės prokuratūros.

Vakare prie prokuratūros vyko nemokama fotosesija, kurios nuotraukos vėliau buvo žmonėms išsiųstos el. paštu.

Kad jūs žinotumėte, kiek buvo laimės, kai pagaliau languose nušvito trispalvė!

Tačiau to mums nebuvo gana. Vasario 16-osios proga pakvietėme vilniečius ir miesto svečius atvykti prie Generalinės prokuratūros ir sudalyvauti šventinėje fotosesijoje. Prokuratūrai talkino fotografas Mindaugas Dulinskas. Buvo velniškai šalta, bet kartu ir velniškai smagu. Kaip rašė Mindaugas, fotografavimo sąlygos buvo ekstremalios. Projekto idėja buvo viską padaryti beveik už dyką, tad ir fotografavome atitinkamai: žmonės buvo apšviesti telefonais ir mažais žibintuvėliais. Fotosesijos metu priėjusi islandė teiravosi, kiek kainavo šis projektas, ir spėjo, kad kaina galėjo būti apie 70 000 Lt. Jums reikėjo pamatyti jos akis, kai ji išgirdo, kad viskas atsiėjo viso labo ~8 dolerius. Visų nepabijojusių viešumo nuotraukos buvo sukeltos čia, o kitiems jas išsiuntėme el. paštu.

Viskas kainavo tik 17,64 Lt ir buvo padaryta pačių prokuratūros darbuotojų rankomis.

Viskas kainavo tik 17,64 Lt ir buvo padaryta pačių prokuratūros darbuotojų rankomis.

Ką šis projektas reiškia man? Visų pirma, man smagu, kad įrodėme, kad geriausi dalykai padaromi remiantis ne didžiuliais pinigais, o didžiuliu noru ir užsidegimu. Viskas kainavo tik 17,64 Lt ir buvo padaryta pačių prokuratūros darbuotojų rankomis. Linksmiausia tai, kad šie pinigai net nebuvo paimti iš prokuratūros biudžeto, tad realiai projektas prokuratūrai nekainavo nieko.

Nors apie projektą ir fotosesiją iš anksto nepaskelbė nė vienas portalas, Facebook’as tiesiog lūžo nuo patriotinių prokuratūros nuotraukų. Vien mano nuotrauka su akcijos aprašymu ir kvietimu vakare ateiti nusifotografuoti pasidalino 147 žmonės, jau nekalbu apie daugybę like’ų ant tokių internetų įžymybių kaip Rokiškis Rabinovičius sienos. Taigi viskas išėjo net kelis kartus sėkmingiau negu mes kukliai svajojome.

Šiandien 18.00 val.! Nepamirškite ateiti.

Nemokama fotosesija trispalvės fone vyks ir šiemet. Vasario 16-ąją 18.00 – 19.00 val. automobilių stovėjimo aikštelėje prie Generalinės prokuratūros. Nepamirškite ateiti!

Vasario 16-osios akcija – vienas iš smagiausių ir pozityviausių dalykų, kuriuos kada nors teko nuveikti Tėvynės labui. Darbas prokuratūroje nėra dėkingas ta prasme, kad bent viena pusė juo visada yra nepatenkinta. Įtariamieji, kaltinamieji, nuteistieji, nukentėjusieji, interneto portalų komentaroriai ar politikai – kas nors iš jų visada būna nelaimingi. Todėl buvo labai smagu organizuoti šią akciją: ji teikė džiaugsmą tiek prokuratūros darbuotojams, tiek ir visiems kitiems mano sutiktiems žmonėms. Nežinau absoliučiai nė vieno, kuris būtų pasakęs, kad prokuratūros langus puošti Lietuvos valstybės vėliava yra nesąmonė.

Dar ir šiandien kai kurie kaip užsukti kartoja mitą, kad dauguma prokuratūroje dirbančių žmonių mieliau rinktųsi sovietmetį, o ne nepriklausomybę. Nesakau, kad visi yra tokie šventi, kad net sparneliai kalasi ir aureolės virš mantijų šviečia, bet galiu jums garantuoti, kad absoliučiai daugumai prokuratūroje dirbančių žmonių nuoširdžiai rūpi Lietuvos valstybė ir Nepriklausomybės diena yra džiugi šventė.

"Kiekviena diena Lietuvai!" - šis šūkis ir trispalvė kiekvieną rytą pasitinka visus Lietuvos prokurorus.

„Kiekviena diena Lietuvai!“ – šis šūkis ir trispalvė kiekvieną rytą pasitinka visus Lietuvos prokurorus.

Pernai metų akcija buvo įamžinta šių metų Lietuvos Respublikos prokuratūros kalendoriuje. Jūs net neįsivaizduojat, kaip man smagu, kad šūkis „Kiekviena diena Lietuvai!“ ir trispalvė kiekvieną rytą pasitinka visus Lietuvos prokurorus.

Taip pat be galo džiaugiuosi, kad Lietuvos Respublikos prokuratūra šiemet pakvietė mane prisijungti prie šios akcijos rengimo ir įgyvendinimo.

Šiandien Generalinė prokuratūra vėl kviečia visus 18.00-19.00 val. ateiti, kartu pasidžiaugti ir sudalyvauti nemokamoje fotosesijoje. Facebook event’as su visa informacija čia.

Tikiuosi, kad ateis diena, kai visose Lietuvos institucijose valstybinės šventės bus iš tiesų laukiamos. Ir ne dėl formalaus minėjimo ar fakto, kad tai nedarbo diena, o todėl, kad šios šventės yra būtent Lietuvos šventės.

Puikios jums Nepriklausomybės dienos!

Pasimatysim!

Posted in Apie gyvenimą, Apie teisę, Viskas.

Tagged with , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .


Muzika, kuri džiugina

Kai man buvo 6 ar 7 metai, pas mano tėvus į svečius užsuko muzikos mokyklos direktorius ir buvo nutarta, kad jau laikas leisti mane mokytis muzikos. Buvo tautinio pakilimo metai, tad kadangi buvau geltonkasė lietuvaitė, buvo nuspręsta, kad turėčiau tapti kanklininke. And so the choice was made.

David Garrett. Mano mėgstamiausias smuikininkas.

David Garrett. Mano mėgstamiausias smuikininkas.

Muzika mano gyvenime atsirado labai anksti. Atsimenu mamos lopšines, lietuvių liaudies ir visokias patriotines dainas, dainuojamas važiuojant ilgą kelią tėvų žiguliuke. Kai buvome maži, šokdavome su tėčiu pagal The Beatles muziką, leidžiamą per patefoną, ir būdavo neįtikėtinai smagu, gera ir linksma.

Muzikos mokykla į gyvenimą atnešė daugybę naujų muzikinių atspalvių. Šiandien kuo puikiausiai atsimenu tą ilgą kelią nuo namų iki muzikos mokyklos, kurį nužingsniuodavau būdama maža mergaitė, pakeliui matytus vaizdus ir girdėtus garsus. Artėjant prie muzikinės, pirmiausia girdėdavosi pučiamieji, vėliau smuikai, o galiausiai ir visų kitų instrumentų atskiros melodijos, sklindančios pro truputį kiaurus langus.

3 metus man puikiai sekėsi groti kanklėmis. Gana stengiausi, važinėdavau po konkursus ir buvo visai smagu. Po to kažkodėl nusprendžiau, kad kanklės man nebepatinka ir pradėjau piktybiškai nesimokyti. Eidavau į kanklių pamokas gerai neišmokusi kūrinių, o tas muzikinis skirtingų instrumentų chaosas, girdimas iš tolo, erzindavo.

Manęs šioje nuotraukoje nėra, bet, taip, ir mano albume yra tokių nuotraukų.

Manęs šioje nuotraukoje nėra, bet, taip, tokių nuotraukų turiu ir aš.

Dar aš grojau pianinu. Niekada gyvenime nepamiršiu, kaip dėl to, kad buvau prastai išmokusi kūrinį, grojau „sunkiais pirštais“ ir lėtokai, pianino mokytojas liepė 100 kartų groti kelis „Turkų maršo“ taktus. Ir skaičiavo. Kokia tada buvau pikta! Ir, taip, labai kvaila.

Mano pamoka jam būdavo pati paskutinė. Kartą jis pasakė man groti ir kažkur išėjo iš kabineto. Baigėsi mano pamokos laikas, aš toliau grojau, o jo kaip nebuvo, taip nebuvo. Po valandos nuo pamokos pabaigos jis grįžo ir baisiausiai nustebo mane radęs vis dar laukiančią leidimo eiti namo.

Mano muzikos mokslai rimtai komplikavosi, kai į muzikos mokyklą pradėjo eiti mano geriausia draugė. Mokyti ją groti pianinu man buvo gerokai įdomiau negu groti kanklėmis, kurių visai nevertinau. Atsimenu, kaip mokiau ją, pasitelkusi ant pianino pastatytą metronomą. Linksma pagalvoti, kad dar tada man smagiausias dalykas buvo įžvelgti talentą kituose žmonėse ir padėti jiems jį atskleisti. Ji baigė muzikos mokyklą geresniais pažymiais negu aš ir net svarstė stojimą į konservatoriją.

Metronomas - prietaisas, padedantis grojant nepamesti vienodo ir tolygaus ritmo.

Metronomas – prietaisas, padedantis grojant nepamesti vienodo ir tolygaus ritmo.

Aišku, reikia pažymėti, kad mokslai komplikavosi dar ir dėl to, kad neretai eidamos į muzikos mokyklą kartu tiesiog jos nepasiekdavom. Beje, mano draugės svajonių instrumentas buvo saksofonas, o man patiko smuikai. Vėliau be galo susižavėjau gitaromis. Taigi, nė viena negrojome tuo, kuo iš tiesų labiausiai norėjome groti. Galiausiai klasika man tapo visiškai nebeįdomi. Labiausiai pagarbos vertu instrumentu tapo gitara, o per muzikos istorijos pamokas rinkdavausi rašyti referatus apie tokias grupes kaip Queen.

Nebeatsimenu, kada savarankiškai pradėjau klausyti roko. Faktas tas, kad nuo kokių 12 metų jis iš mano grotuvų išstūmė beveik viską kitą. Tiesa, Apocalyptica, suomių grupė, grojusi violančelėmis, taip pat turėjo mano pagarbą. Ach, ta dieviška styginių instrumentų muzika.

Neatsimenu, kada tiksliai rokas užkariavo mano širdį, bet šita meilė yra jau ilga ir neblėstanti.

Neatsimenu, kada tiksliai rokas užkariavo mano širdį, bet šita meilė yra jau ilga ir neblėstanti.

Tik gerokai vėliau vėl iš naujo įvertinau klasiką. Šiandien man iš tikrųjų labai gaila, kad mano grojimo kanklėmis ir pianinu įgūdžiai yra prarasti. Tiesą sakant, nieko nebepagročiau ir gitara, kuria vėliau mokiausi groti jau už muzikos mokyklos ribų.

Vakar protmūšyje buvo muzikinis klausimas, kurio atsakymas buvo „Žiema“ iš Vivaldžio „Metų laikų“. Aš buvau 100 proc. įsitikinus, kad tai bet kas, bet ne „Žiema“. Ir, aišku, mes parašėme.. „Vasara“. Geroji reikalo pusė – tai privertė mane prisiminti šį neįtikėtinai genialų kūrinį, o džiaugsmas, apėmęs jį išgirdus, įkvėpė parašyti šį straipsnį.

David Garrett. Auč :)

David Garrett. Auč.

David Garrett yra nuostabiai talentingas smuikininkas iš Vokietijos, kuris groja dieviškai gražius kūrinius ir, na, neslėpkime, mergaitės, puikiai atrodo. Jei niekada apie jį negirdėjote, o ypač, jei niekada negirdėjote apie Vivaldį ir kitus klasikus, primygtinai rekomenduoju paklausyti bent tiek, kiek įdėjau šio straipsnio pabaigoje. Taip pat rekomenduoju ir kelis David Garrett atliekamus garsių dainų coverius.

Seniai praėjo laikas, kai maniau, kad mėgstamą muziką reikia apibrėžti konkrečiu stiliumi ar net konkrečiomis grupėmis. Seniai atsikračiau įsitikinimo, kad kažkuri muzika turi nebūti pripažįstama puikia vien dėl to, kad neatitinka kažkieno įsivaizdavimo apie tai, ką tu dažniausiai klausai ar ko turėtum klausyti.

Nors paskutiniais metais muzikos mokykloje elgiausi kaip paika paauglė, šiandien esu be galo dėkinga visiems savo muzikos mokyklos mokytojams už sugebėjimą muzikoje girdėti tai, ką joje girdi ne visi.

Tai muzika, kuri atneša laimę, ramybę, džiaugsmą ir įkvėpimą. Gyvenime daugiausiai džiaugsmo galima patirti tada, kai gyveni be išankstinių įsitikinimų ir nusistatymų ir nuolat išbandai kažką naujo ar prisimeni pamiršto seno.

To jums visiems šiandien ir palinkėsiu.

***

Taigi, pradedam kelionę.

Nuostabusis Winter iš Vivaldžio The Four Seasons. Jei nesate girdėję, paklausykite, garantuoju, kad jus nustebins. Jei šį kūrinį žinote puikiai, tiesiog pasidžiaukite kartu su manimi.

David Garrett su Lietuvos Talentų nugalėtoju Martynu Levickiu (!) – Por Una Cabeza

David Darrett  – Air (Bachas)

David Garrett – Humoresque

David Garrett – Turkų maršas

David Garrett – Clair de Lune

David Garrett – He’s a pirate (Iš Karibų jūrų piratų)

David Garrett – Smile

David Garrett – Stop Crying your Heart out (Oasis coveris)

David Garrett – You Raise Me Up

Jei tai nėra meilės kalba, tada aš nežinau, kas yra meilė.

Ačiū, kad klausėte.

Posted in Apie gyvenimą, Apie muziką, Viskas.

Tagged with , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .


Kodėl pasodina už vištą, bet nepasodina už milijoną

„Jei vogti, tai milijoną“, – sako lietuvių liaudies išmintis. Priduriamas ir paaiškinimas – pas mus sodina tik už vištų vagystes, bet niekada – už milijono. Šia išmintimi neabejotinai vadovavosi ir žmogus, internetuose pasklidusiame įraše prisistatantis kaip Alytaus meras, kurio monologo įrašas šiandien pasklido internetuose. Kaip teigia internetai, jis galimai yra Alytaus meras Jurgis Krasnickas.

Audinga

Taip, Audinga. Jūs teisi. Gėda ne tam, kuris svečių akivaizdoje užlipo ant stalo ir ten, ghem, pasituštino, o tam, kuris pasakė, kad smirda. Jokio gailesčio tokiems degradams ir kaziolams šnekantiems, ką nereikia!

Teisybės dėlei ir nekaltumo prezumpcijos garbei privalau pažymėti, kad nors kalbantysis įraše pasisako*, kad yra Alytaus meras, kol kas galimai girtų šnekų autorius nėra patvirtintas, o pats meras J. Krasnickas paneigė, kad įraše kalba jis, ir nurodė, kad tai provokacija ir šmeižtas. Ar įraše kalbėjęs žmogus buvo Alytaus, kuris yra tikrai puikus miestas, meras, ar vis tik ne, dabar analizuoti nėra prasmės. Neabejoju, kad tai bus išsiaiškinta. Tuo labiau nerašysiu apie tai, kad paaiškėjus, kad tai vis tik būtent mero kalbos, jis turėtų atsistatydinti ir daugiau niekada nesiartinti prie viešojo sektoriaus, o jei prisiartintų, jam turėtų būti pasakyta „uždaras vakaras“, nes tai ir taip visiems turėtų būti absoliučiai aišku.

Apie ką mes visi iš tiesų turėtume pagalvoti, yra tai, kodėl minėti liaudies išminties patarimai vis dar yra vertingi ir nėra pakeisti kažkuo gerokai labiau priimtinu civilizuotoms valstybėms?

Kodėl visgi nepasodina už milijoną, net kai, atrodo, viskas yra daugmaž aišku? Visų pirma, turbūt žinote, kad baudžiamajame procese preliminarių duomenų ar vidinio įsitikinimo, kas kaltas, kaip per TV serialus, nepakanka – reikia patikimų ir teisėtai surinktų duomenų, kuriuos būtų galima teisminio proceso metu pripažinti įrodymais. Antra, visiškai nepaneigiama, kad neretai koją kiša nepakankama teisėsaugos kompetencija, nepatyrimas tiriant dideles bylas ar vis dar pasitaikantis nepakankamas noras jas iki galo ištirti. Bet apie tai nuolat kalbama ir, matyt, todėl ši problema bent jau yra bandoma spręsti.

Pagrindinis klausimas, kuris man kyla, yra šis: ar visuomenė pati įdeda visas reikiamas pastangas, kad lietuvių liaudies patarimu vogti milijoną besivadovaujantys veikėjai atsakytų už padarytus nusikaltimus ir grąžintų nusuktus pinigus valstybei? Mano giliu įsitikinimu – ne. Nežinau, ar dalis lietuvių tokį mentalitetą parsinešė tiesiogiai iš kalėjimų, ar ši pašvinkusi tradicija tiesiog iš didelio kalėjimo, kitaip dar vadinamo Sovietų sąjunga.

Jei už vištos vagystę sodina dažniau nei už milijono, tai gal tai reiškia, kad milijonus vagiančius mes gerbiam ir toleruojam, o vištas vagiančių - ne?

Jei už vištos vagystę sodina dažniau nei už milijono, tai gal tai reiškia, kad milijonus vagiančius mes gerbiam ir toleruojam, o vištas vagiančių – ne?

Žmonės mėgsta pasisakyti, kad visi vagys ir kad blogai Lietuvoje gyvename. Bet, neduok Dieve, teisėsauga pradeda aiškintis ką nors konkretaus ir pakviečia ką nors atvykti paliudyti ir padėti atstatyti teisingumą. Neprisišauksi! Jei prisišauksi, dauguma pasakys, kad nieko nežino, nieko nematė ir nieko negirdėjo.

Jei žmogus nutaria bendradarbiauti su teisėsauga, jam tenka atlaikyti ne tik to žmogaus, prieš kurį liudijo, spaudimą, bet ir daugybės kitų žmonių smerkimą. Lietuviai, nuolat rėkiantys, kad aplink vien vagys, po to piktinasi ir sako, kad kam čia kišasi, kam kaziolina, juk šiaip kyšį paėmęs valstybės tarnautojas ar koks teisėsaugos pareigūnas geras žmogus, 3 vaikų tėvas, man nieko blogo nepadarė, nu ir kas, kad kažką nusuko – gi visi vagia ir kyšius ima. Ir dar apie nusikaltimą pranešusį ar liudijusį prideda „ožys“, „kaziolas“  ar „stukačius“.

Rimtai? Vartoti tokius terminus apskritai turėtų būti gėda, nebent pats sėdite kalėjime ir pyktį ant savęs už savo nuodėmes pasinaudodamas savisaugos instinktu išliejate ant kitų.

Taip ir šioje istorijoje. Kur buvę kur nebuvę komentaruose išdygo gudručiai, kurie pasakė, kad kalbėti, kad vagi ar vogsi, nėra blogai, bet tas, kas tokių šnekų neapsikentė, jas įrašė ir paviešino, yra degradas ir brudas.

Jei žmonės nesupranta, kad žinodami ir tylėdami apie nusikaltimus, jie patys prisideda prie to, kad nusikaltimai ir toliau būtų daromi, jie yra pasmerkti gyventi ubagų valstybėje, kurioje nėra teisingumo.

Tuo tarpu, kai Ukrainoje minimalus atlyginimas yra 60 eurų arba 207 Lt (taip, rimtai, 5 kartus mažesnis negu Lietuvoje), jų generalinis prokuroras sugebėjo gyventi name, kur pusė daiktų buvo iš aukso. Nes kodėlgi ne (apie V. Pšonką rašiau čia: „Banditiškas Ukrainos generalinio prokuroro gyvenimas“ ). Tas auksas ten atsirado ne per vieną dieną ir tai atsitiko ne vien todėl, kad jis buvo neišpasakytai naglas, antiteisingas ir iki begalybės šlykštus korupcionierius. Tai atsitiko ir todėl, kad visi aplinkiniai daugybę metų tylėjo ir leido situacijai išsivystyti iki tokios beprotybės.

V. Pšonka, buvęs Ukrainos generalinis prokuroras, žaidžia Cezarį. Galiu garantuoti, tai neatsitiko per vieną dieną.

V. Pšonka, buvęs Ukrainos generalinis prokuroras, žaidžia Cezarį. Galiu garantuoti, tai neatsitiko per vieną dieną.

Niekas kitas, tik mes patys, galime pradėti keisti situaciją savo valstybėje. Jei žinodami realų vagiančio, tarnybine padėtimi piktnaudžiaujančio vietinio kunigaikštuko, valstybės tarnautojo ar teisėsaugoje dirbančio asmens atvejį esant reikalui tylite, žinokite, kad šiuo tylėjimu amžiams nubraukiate teisę piktintis vagiančia valdžia, bloga teisėsauga ar nepakankamai turtinga valstybe, nes tik tokios valdžios, teisėsaugos ir valstybės esate verti. O gal net ir dar blogesnės.

—————————————————-

*Įrašo tekstas, anot 15min.lt, yra toks:

„Galiu pasakyti ką pasakiau mylimam premjerui: jeigu aš būčiau premjeras, aš rūpinčiausi Lietuva, o dabar aš esu Alytaus meras, aš rūpinuosi Alytumi. Už tuos pinigus, kuriuos man šiai dienai moka savivaldybė, ir kurių aš negaliu nup**dyti, nes padėta po padidinimo stiklu, tai nuoširdžiai pasakysiu, čia STT ir FNTT – jie tegul ieško kur aš bandysiu nup**dinti.

Aš tau pasakysiu, aš manau, kad įstatymai jie **ujovi. Jie perkami, jie parduodami, nu, bet šiokie tokie yra. Aš perpratau mechanizmus, aš manau arba sėsiu, arba užsidirbsiu bent keturis milijonus iškarto iš tos s**istos mero pozicijos. Ir kad būtų aišku STT ir FNTT, o tegul ir seka, ir dirba.

Aš tau nuoširdžiai pasakysiu: kiek aš galiu kr**tis už tą sup**tą Lietuvą. Ir taip toliau. Aš linkęs sužaisti „va bank“, kai nup**dinsiu milijoną minimum, tai aš manau nei STT taip.. nes aš iš jų išsipirksiu, net ir Grybauskaitė, čia STT, ir FNTT, ir Grybauskaitei, mintis, nes pusę milijono atiduosiu tiems, kuriems priklauso. 

Užd*likinu šitą sistemą, aš tau ką dabar pasakysiu: žinok, nereikia manyje budinti žvėries.“

 

Posted in Apie gyvenimą, Apie teisę, Viskas.

Tagged with , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .


Ar duotumėte savo buto ir seifo raktus nepažįstamam teistam žmogui?

Ar bent vienas būdamas mažas svajojote, kad užaugsite ir turėsite antrą pusę, kuri būtų grįžusi iš kalėjimo, jus muštų ar vogtų jūsų sunkiai uždirbtus pinigus? Sakysite, šneku nesąmones. Tikrai taip, tokių svajonių nebūna. Jei tik galima rinktis, bet kuris sveiko proto žmogus renkasi antrą pusę, kuri nėra padariusi nieko blogo ir kuri, tikėtina, kad jam nedarys nieko blogo, o gal net ir rūpinsis ir mylės.

Tad kodėl šį paprastą ir, rodos, lengvai atsimenamą principą dauguma pamiršta, kai ateina rinkimai? Ar tikrai yra koks nors esminis skirtumas tarp „vagia, bet kažką daro“ ir „muša, bet myli“?

Iškalbingos tendencijos. www.freedata.lt duomenys

O dabar dar pasakykite man, kad šis Freedata.lt infografikas nėra absoliučiai puikus ir kad jis nerodo neįtikėtinai linksmų tendencijų.

Povilas Poderskis ir Free data išanalizavo Vyriausiosios rinkimų komisijos duomenis apie kandidatus į merus ir savivaldybių tarybas, juos susistemino ir viską sudėliojo aiškiau negu aiškiai. Iš viso 265 asmenys, norintys tapti savivaldos atstovais, yra ne tik šiaip turėję reikalų su teisėsauga, bet ir yra pripažinti kaltais dėl nusikalstamų veikų padarymo.

Tendencijos, pripažinkite, linksmos. Galima tik spėlioti, kokios jų priežastys ir kokios bus pasekmės. Susidaro įspūdis, kad kai kuriose partijose ar rinkimų komitetuose nusikaltimų darymas nėra laikomas kažkokia didele blogybe ar bent kiek reikšmingesniu kandidato minusu. Kas ten žino, gal net dėl šios tolerancijos vieni teisti asmenys į partiją pritraukia kitus teistus ir taip jų daugėja ir kandidatų į valdžią sąrašuose (pavyzdžiui, 15,79 proc. teistų kandidatų sąraše. Jūs gal juokaujat?).

Ar teistumas savaime reiškia, kad žmogumi daugiau niekada nebegalima pasitikėti? Būna visaip. Kartais nusikaltimai padaryti žalioje jaunystėje, o nuo jos praėję daugybė metų. Kartais žmogus nuoširdžiai prisipažįsta ir gailisi, padaręs klaidą, o teistumas jam būna didžiausia gyvenime pamoka ir postūmis toliau gyventi sąžiningai. Kartais ir nusikaltimai būna ne mirtinai pavojingi. Visgi tai yra rimta dėmė biografijoje, kuri mažų mažiausiai verta paaiškinimo rinkėjams, už ką buvo surašytas apkaltinamasis nuosprendis.

ČIA rasite viską: partijų ir rinkimų komitetų teistumo statistiką, teistų kandidatų sąrašus, o paspaudę ant konkrečių pavardžių, galėsite pasižiūrėti, už kokį nusikaltimą asmuo teistas. Yra tik viena smulkmenėlė. Už ką asmuo teistas, galėsite sužinoti tik tuo atveju, jei jis bus teikęsis nurodyti savo nuodėmes.

Ar rinktumėte į savivaldybės tarybą asmenį, kuris teistas už turto prievartavimą, kitaip tariant, reketą? O didelės vertės papirkimą, kyšininkavimą, pinigų plovimą, dokumentų klastojimą, sukčiavimą, nužudymą? Spėju: greičiausiai ne.

Ar rinktumėte asmenį, kuris teistas, bet neaišku, už ką? Sunku atsakyti? O ar duotumėte savo buto ir brangenybių seifo raktus nepažįstamam teistam žmogui?

Jei ir jūs į šiuos klausimus atsakote „ne, jokiu būdu“, tai neatiduokite ir raktų nuo miesto.

Posted in Apie gyvenimą, Apie teisę.

Tagged with , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .


Niekada ne per vėlu pradėti gyventi

Dvi moteriškutės nusprendžia, kad joms būtinai reikia šiame gyvenime bent kartą skristi lėktuvu ir kad 72 metai yra tas laikas, kai now or never. Pasiruošimas, skrydis ir įspūdžiai nuskridus į Barseloną. Labai rekomenduoju pažiūrėti nuo pradžių iki galo. Garantuotai praskaidrins dieną.

Posted in Apie gyvenimą, Viskas.

Tagged with , , , , , , , , .


Skaidrumas yra aiškumas

Mes esame čia tam, kad rašytume taip, jog koks nors užsiėmęs žmogus arba kažkas prie savo virtuvės stalo galėtų paskaityti ir pasakyti: „Nesutinku nė su vienu čia parašytu žodžiu, tačiau suprantu, kas čia pasakyta“.“ – sakė JAV Aukščiausiojo teismo teisėjas Clarence Thomas.

Tai, kad Temidė akla, nereiškia, kad jos žodžiai turi būti nesuprantami.

Tai, kad Temidė akla, nereiškia, kad jos žodžiai turi būti nesuprantami.

Rekomenduoju paskaityti straipsnį „Skaidrumas ir pasitikėjimas: kokie turi būti teismų sprendimai?„.

Skaidrumas yra aiškumas, o aišku yra tai, kas suprantama.

Posted in Apie teisę, Viskas.

Tagged with , , , , , , , , , .


Sekmadienio vakaro magija

The Colours of Bubbles yra iš Šiaulių ir jau maždaug 8 metus groja indie rock. Prieš porą dienų jie gavo M.A.M.A. apdovanojimą ir buvo pripažinti geriausia Lietuvos roko grupe.
Jei sekmadienio vakarais ir jums norisi rasti greitą būdą gerai užbaigti savaitgalį, šis koncertas tiks kuo puikiausiai. Taip kad nosis aukštyn. Iki pirmadienio liko dar kelios valandos ir jas būtina deramai išnaudoti.

Posted in Apie muziką, Viskas.

Tagged with , , , , , , , , , , , .


Driving slow on sunday morning

Sekmadienis visada yra ta puiki diena, kai be didelės sąžinės graužaties galima ramiai leisti laiką. Ilgai gulėti lovoje, gerti kavą, skaityti knygą, kur nors vaikščioti ar važinėtis. Ypač nuostabu, kai prabudus taip smagiai šviečia saulė, kaip šiandien Vilniuje.
Sėdžiu lovoje ir žiūriu pro langą į medžių viršūnes, šviesiai mėlyną dangų su pilkais debesėliais ir vieną po kito besileidžiančius lėktuvus. Taip atrodo mano sekmadieninė idilė.
Life’s good again ir viskas bus gerai.
O čia jums viena iš daugelio man patinkančių dainų, su žodžiu „sunday“ pavadinime.

Posted in Apie muziką, Viskas.

Tagged with , , , , , , , , , .


Kelionė laiku Druskininkų sanatorijoje „Eglė“

Žinote, būna nuotraukų, į kurias kuo toliau žiūri, tuo labiau juokinga darosi. Ypač, kai vaizduotė tave perkelia į pavaizduotą situaciją. Taip ir matau save ryte darančią čia mankštą ir dainuojančią „Armooooniką tik paėmiau ir nutariau niekadaaaa neatsiskirt su jaaaa“!

armonika

Gyva muzika rytinės mankštos metu – išskirtinė pramoga.

(toliau skaityti būtina klausant šitą: https://www.youtube.com/watch?v=MWKk-joxf3E)

Užtikau šią nuotrauką Eglės sanatorijos puslapyje. Reikia pažymėti, kad Eglės sanatorija Druskininkuose apskritai visada yra kaip kelionė į praeitį. Pirmas įspūdis – lengvas šokas. Tiesiog sunku patikėti, kad kažkur dar taip gali būti. Bet kai įveiki pirmą įspūdį ir viską priimi kaip bajerį ir dar įvertini, kad viskas labai pigu, nuotaika žymiai pasitaiso. Tiesą sakant, nežinau, kur dar rasti tokį sukoncentruotą kiekį šių dienų jaunimui juokingų dalykų. Dėl to rytoj dar kartą išduosiu mėgstamą viešbutį ir vešiu savo jaunesniąją sesę į kelionę laiku.

Tai netaikoma visiems ten dirbantiems, bet absoliučioje daugumoje SPA centrų ir viešbučių jau niekaip nerasi registratūroje moteriškių, kurios tavęs vis dar nelaiko klientu, kurio grįžimo dar kartą reikia siekti. Niekur kitur seniai nebuvau patyrusi jausmo, lyg turėčiau būti dėkinga, kad iš manęs paima pinigus.

Beje, savaitgalį jiems priskambinti – misija neįmanoma. Visi 3 tinklapyje nurodyti telefonai nuolat užimti. Toks įspūdis, lyg būtų nukelti, kad tie įkyrūs žmonės netrukdytų be reikalo.

Visa tvarka ten, matyt, nesikeičia jau labai daug metų. Kažin, kiek praeis metų, kol po procedūras galima bus vaikščioti su „laikroduku“, kurį nuskanuotų ir viskas eitų į kambario sąskaitą. Visur turi eiti su popieriniu lapuku (praminėm jį „dukumentu“), kuriame žymima, kokiose procedūrose buvai, taip pat tai, kad atėjai į valgyklą ir pan. Matyt, tokia tvarka daug patogesnė, nes juk daug geriau už papildomas procedūras primokėti kažkam grynais, o ne susimokėti kortele išvykstant. Kortele atsiskaityti, žinoma, galimybės nėra.

Turbūt pats keisčiausias dalykas, kurio jau niekaip neįmanoma tikėtis iš anksto, yra tai, kad kambariuose nėra džiovintuvų. Tiesa, juos galima išsinuomoti už 2 Lt parai. Tvarka maždaug tokia: pirmiausia turi nueiti į registratūrą ir pasisakyti, kad nori nuomotis džiovintuvą (registratūra dirba gal iki 20 val.), tada tave pasiunčia į seselių punktą paklaust, ar yra laisvų džiovintuvų. Jei yra, grįžti atgal į registratūrą, kur sumoki 2 Lt, ir tada jau gali vėl eiti į seselių punktą pasiimti džiovintuvo. Nes kodėlgi ne.

Kambariuose yra wifi. Na, kaip, yra, bet ne viskas taip paprasta. Norint juo naudotis, reikia nueiti į registratūrą ir paprašyti lapuko su slaptažodžiu. Jis galioja tik 2 device’ams. Taigi, jei atvykstate į sanatoriją dviese su dviem nešiojamais kompais ir telefonais, turite pasiskirstyti: kas prisijungs per kompą, o kas per telefoną.

Žinoma, sanatorijoje vyksta visokie šokių vakarai (deja, neteko apsilankyti), koncertuoja įvairūs negirdėti atlikėjai. Skelbimų lentose galima pamatyti visokių įdomybių, pvz., būrimo taro kortomis reklamų.

Dar ten yra parduotuvė, kuri vadinasi kažkaip panašiai į „Kurortinės prekės“. Ant valgyklos durų nepamirškite atkreipti dėmesio į užrašą „Nemaitinti katinų“.

Tarp sanatorijos lankytojų bent jau kalėdiniu laikotarpiu turbūt 95 proc. yra rusakalbiai. Užsimiršęs gali pamanyti, kad netyčia užklydai į Baltarusiją ar Kaliningradą. 

Kartu privalau pasakyti, kad Gydykloje dirba daug nuoširdžių moteryčių, kurios nuoširdžiai stengiasi, kad atvykėliui patiktų jų atliekamos procedūros ir išvažiuotum atsigavęs ir pailsėjęs.

Tad tokių keistenybių galima rasti miškekyje vos pora km nuo Druskininkų centro. Faktas tas, kad ten galima važiuoti tik labai gerai žinant situaciją ir į ją žiūrint kaip į bajerį arba istoriją, kurios kasdieniniame gyvenime bent jau aš senokai nebesutinku (ir tuo džiaugiuosi). Kitu atveju beliks piktintis, kad progresas kai kur ateina žymiai pavėlavęs.

Foto šaltinis: http://druskininkai.sanatorija.lt/

Posted in Apie gyvenimą, Viskas.

Tagged with , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .




Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex
Eiti prie įrankių juostos