Skip to content


Kodėl pasodina už vištą, bet nepasodina už milijoną

„Jei vogti, tai milijoną“, – sako lietuvių liaudies išmintis. Priduriamas ir paaiškinimas – pas mus sodina tik už vištų vagystes, bet niekada – už milijono. Šia išmintimi neabejotinai vadovavosi ir žmogus, internetuose pasklidusiame įraše prisistatantis kaip Alytaus meras, kurio monologo įrašas šiandien pasklido internetuose. Kaip teigia internetai, jis galimai yra Alytaus meras Jurgis Krasnickas.

Audinga

Taip, Audinga. Jūs teisi. Gėda ne tam, kuris svečių akivaizdoje užlipo ant stalo ir ten, ghem, pasituštino, o tam, kuris pasakė, kad smirda. Jokio gailesčio tokiems degradams ir kaziolams šnekantiems, ką nereikia!

Teisybės dėlei ir nekaltumo prezumpcijos garbei privalau pažymėti, kad nors kalbantysis įraše pasisako*, kad yra Alytaus meras, kol kas galimai girtų šnekų autorius nėra patvirtintas, o pats meras J. Krasnickas paneigė, kad įraše kalba jis, ir nurodė, kad tai provokacija ir šmeižtas. Ar įraše kalbėjęs žmogus buvo Alytaus, kuris yra tikrai puikus miestas, meras, ar vis tik ne, dabar analizuoti nėra prasmės. Neabejoju, kad tai bus išsiaiškinta. Tuo labiau nerašysiu apie tai, kad paaiškėjus, kad tai vis tik būtent mero kalbos, jis turėtų atsistatydinti ir daugiau niekada nesiartinti prie viešojo sektoriaus, o jei prisiartintų, jam turėtų būti pasakyta „uždaras vakaras“, nes tai ir taip visiems turėtų būti absoliučiai aišku.

Apie ką mes visi iš tiesų turėtume pagalvoti, yra tai, kodėl minėti liaudies išminties patarimai vis dar yra vertingi ir nėra pakeisti kažkuo gerokai labiau priimtinu civilizuotoms valstybėms?

Kodėl visgi nepasodina už milijoną, net kai, atrodo, viskas yra daugmaž aišku? Visų pirma, turbūt žinote, kad baudžiamajame procese preliminarių duomenų ar vidinio įsitikinimo, kas kaltas, kaip per TV serialus, nepakanka – reikia patikimų ir teisėtai surinktų duomenų, kuriuos būtų galima teisminio proceso metu pripažinti įrodymais. Antra, visiškai nepaneigiama, kad neretai koją kiša nepakankama teisėsaugos kompetencija, nepatyrimas tiriant dideles bylas ar vis dar pasitaikantis nepakankamas noras jas iki galo ištirti. Bet apie tai nuolat kalbama ir, matyt, todėl ši problema bent jau yra bandoma spręsti.

Pagrindinis klausimas, kuris man kyla, yra šis: ar visuomenė pati įdeda visas reikiamas pastangas, kad lietuvių liaudies patarimu vogti milijoną besivadovaujantys veikėjai atsakytų už padarytus nusikaltimus ir grąžintų nusuktus pinigus valstybei? Mano giliu įsitikinimu – ne. Nežinau, ar dalis lietuvių tokį mentalitetą parsinešė tiesiogiai iš kalėjimų, ar ši pašvinkusi tradicija tiesiog iš didelio kalėjimo, kitaip dar vadinamo Sovietų sąjunga.

Jei už vištos vagystę sodina dažniau nei už milijono, tai gal tai reiškia, kad milijonus vagiančius mes gerbiam ir toleruojam, o vištas vagiančių - ne?

Jei už vištos vagystę sodina dažniau nei už milijono, tai gal tai reiškia, kad milijonus vagiančius mes gerbiam ir toleruojam, o vištas vagiančių – ne?

Žmonės mėgsta pasisakyti, kad visi vagys ir kad blogai Lietuvoje gyvename. Bet, neduok Dieve, teisėsauga pradeda aiškintis ką nors konkretaus ir pakviečia ką nors atvykti paliudyti ir padėti atstatyti teisingumą. Neprisišauksi! Jei prisišauksi, dauguma pasakys, kad nieko nežino, nieko nematė ir nieko negirdėjo.

Jei žmogus nutaria bendradarbiauti su teisėsauga, jam tenka atlaikyti ne tik to žmogaus, prieš kurį liudijo, spaudimą, bet ir daugybės kitų žmonių smerkimą. Lietuviai, nuolat rėkiantys, kad aplink vien vagys, po to piktinasi ir sako, kad kam čia kišasi, kam kaziolina, juk šiaip kyšį paėmęs valstybės tarnautojas ar koks teisėsaugos pareigūnas geras žmogus, 3 vaikų tėvas, man nieko blogo nepadarė, nu ir kas, kad kažką nusuko – gi visi vagia ir kyšius ima. Ir dar apie nusikaltimą pranešusį ar liudijusį prideda „ožys“, „kaziolas“  ar „stukačius“.

Rimtai? Vartoti tokius terminus apskritai turėtų būti gėda, nebent pats sėdite kalėjime ir pyktį ant savęs už savo nuodėmes pasinaudodamas savisaugos instinktu išliejate ant kitų.

Taip ir šioje istorijoje. Kur buvę kur nebuvę komentaruose išdygo gudručiai, kurie pasakė, kad kalbėti, kad vagi ar vogsi, nėra blogai, bet tas, kas tokių šnekų neapsikentė, jas įrašė ir paviešino, yra degradas ir brudas.

Jei žmonės nesupranta, kad žinodami ir tylėdami apie nusikaltimus, jie patys prisideda prie to, kad nusikaltimai ir toliau būtų daromi, jie yra pasmerkti gyventi ubagų valstybėje, kurioje nėra teisingumo.

Tuo tarpu, kai Ukrainoje minimalus atlyginimas yra 60 eurų arba 207 Lt (taip, rimtai, 5 kartus mažesnis negu Lietuvoje), jų generalinis prokuroras sugebėjo gyventi name, kur pusė daiktų buvo iš aukso. Nes kodėlgi ne (apie V. Pšonką rašiau čia: „Banditiškas Ukrainos generalinio prokuroro gyvenimas“ ). Tas auksas ten atsirado ne per vieną dieną ir tai atsitiko ne vien todėl, kad jis buvo neišpasakytai naglas, antiteisingas ir iki begalybės šlykštus korupcionierius. Tai atsitiko ir todėl, kad visi aplinkiniai daugybę metų tylėjo ir leido situacijai išsivystyti iki tokios beprotybės.

V. Pšonka, buvęs Ukrainos generalinis prokuroras, žaidžia Cezarį. Galiu garantuoti, tai neatsitiko per vieną dieną.

V. Pšonka, buvęs Ukrainos generalinis prokuroras, žaidžia Cezarį. Galiu garantuoti, tai neatsitiko per vieną dieną.

Niekas kitas, tik mes patys, galime pradėti keisti situaciją savo valstybėje. Jei žinodami realų vagiančio, tarnybine padėtimi piktnaudžiaujančio vietinio kunigaikštuko, valstybės tarnautojo ar teisėsaugoje dirbančio asmens atvejį esant reikalui tylite, žinokite, kad šiuo tylėjimu amžiams nubraukiate teisę piktintis vagiančia valdžia, bloga teisėsauga ar nepakankamai turtinga valstybe, nes tik tokios valdžios, teisėsaugos ir valstybės esate verti. O gal net ir dar blogesnės.

—————————————————-

*Įrašo tekstas, anot 15min.lt, yra toks:

„Galiu pasakyti ką pasakiau mylimam premjerui: jeigu aš būčiau premjeras, aš rūpinčiausi Lietuva, o dabar aš esu Alytaus meras, aš rūpinuosi Alytumi. Už tuos pinigus, kuriuos man šiai dienai moka savivaldybė, ir kurių aš negaliu nup**dyti, nes padėta po padidinimo stiklu, tai nuoširdžiai pasakysiu, čia STT ir FNTT – jie tegul ieško kur aš bandysiu nup**dinti.

Aš tau pasakysiu, aš manau, kad įstatymai jie **ujovi. Jie perkami, jie parduodami, nu, bet šiokie tokie yra. Aš perpratau mechanizmus, aš manau arba sėsiu, arba užsidirbsiu bent keturis milijonus iškarto iš tos s**istos mero pozicijos. Ir kad būtų aišku STT ir FNTT, o tegul ir seka, ir dirba.

Aš tau nuoširdžiai pasakysiu: kiek aš galiu kr**tis už tą sup**tą Lietuvą. Ir taip toliau. Aš linkęs sužaisti „va bank“, kai nup**dinsiu milijoną minimum, tai aš manau nei STT taip.. nes aš iš jų išsipirksiu, net ir Grybauskaitė, čia STT, ir FNTT, ir Grybauskaitei, mintis, nes pusę milijono atiduosiu tiems, kuriems priklauso. 

Užd*likinu šitą sistemą, aš tau ką dabar pasakysiu: žinok, nereikia manyje budinti žvėries.“

 

Dalinkitės: Share on FacebookShare on Google+Tweet about this on TwitterShare on LinkedIn

Posted in Apie gyvenimą, Apie teisę, Viskas.

Tagged with , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .


2 Responses

Stay in touch with the conversation, subscribe to the RSS feed for comments on this post.

  1. voxcivis says

    Labai labai pritariu tavo mintims. Jei kažkas paskundė blogą darantį žmogų, tai teismo neišvengs abu. Vieną galbūt teis valstybės teismai, o kitą – linčo teismas.

    • Skirmantė says

      Reikia siekti, kad teisingai besielgiantiems žmonėms linčo teismų nebūtų. Kaip ir linčo teismų nebūtų apskritai.



Some HTML is OK

or, reply to this post via trackback.



Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex
Eiti prie įrankių juostos