Kalnelio prie Teisės fakulteto paslaptis

Pirmame kurse daugybę kartų spėliojome, kam buvo skirtas kauburėlis prie Vilniaus universiteto Teisės fakulteto. Atsimenu, kad kartą rūkydami 7 aukšto balkone praminėme jį „Augustino Normanto aukų kalneliu“. Teatleidžia mums viešpats ir gerb. A. Normantas – taip, tai tiesa.

Šį kalnelį prie Vilniaus universiteto Teisės fakulteto buvome praminę gerbiamo konstitucinės teisės dėstytojo aukų kalneliu.

Gerbiamas doc. dr. Augustinas Normantas buvo mūsų konstitucinės teisės dėstytojas. Su visa pagarba šiam buvusiam Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo teisėjui ir Seimo kontrolieriui turiu pasakyti, kad ne vienam pirmakursiui jis buvo tikras siaubas. Bent jau mano laikais konstitucinė teisė buvo tas dalykas, kurį net po pakankamai intensyvaus mokymosi išlaikydavo toli gražu ne visi.

Pasakysiu kaip visiška senolė: kad jūs žinotumėt, kokių teorijų esam primąstę berūkydami tokiuose balkonuose.

Prabėgo jau ne vieneri metai nuo pirmojo kurso Teisės fakultete ir teorija apie aukų kalnelį buvo negailestingai primiršta ar netgi paskandinta laiko tėkmėje (čia jau kaip kam labiau patinka). Viskas taip ir būtų nugrimzdę į praeitį ir gal niekada jau nebebūtų prisiminta, jei ne Justinas Žilinskas.

Justinas Žilinskas. Knygų „KGB vaikai“, „Mano Vilnius mano“ ir kt. autorius, blogeris, be kita ko, teisininkas.

Prieš keletą dienų skaitinėjau Mano Vilnius mano puslapį Facebook’e, kuriame užtikau mane sudominusią istoriją apie Vilniaus universitetą. Garsiai pasijuokiau iš to, kad mano mylimas VU anksčiau buvo vadinamas „Vilniaus darbo raudonosios vėliavos ir tautų draugystės ordinų valstybinis Vinco Kapsuko universitetas“ (pornografija, ne kitaip), bet tai dar nebuvo sensacija, apie kurią norėjau jums papasakoti.

Lenino ir Kapsuko skulptūra Grūto parke. Jei kyla klausimas, prie ko čia jie, skaitykite toliau. Foto iš Facebook’o puslapio „Mano Vilnius mano“.

Pasirodo, kad sovietmečiu prie VU TF stovėjo skulptūra „Leninas ir Vincas Kapsukas Poronine“, kuri Lietuvai atgavus nepriklausomybę buvo išgabenta į Grūto parką.

„O prie Teisės fakulteto liko tik keistas keturkampas kauburas“ – perskaičius šiuos žodžius nustėrau. Iš atminties nelauktai iškilo pirmo kurso istorijos ir padavimai ir aš supratau, kad tas paslaptingasis kalnelis, apie kurį prikurta tiek istorijų, yra visai ne konstitucinės teisės neišlaikiusių studentų laidojimo vieta, o viso labo buvusi sovietinių stabukų pakyla! Nesakau, kad buvo netikėta, kad tai visgi ne laidojimo vieta, bet kad nustebino, tikrai faktas. Kas galėjo pagalvoti, kad viskas yra gerokai paprasčiau negu mes tada manėme?

Koks šios istorijos moralas? Moralas paprastas. Vilnius saugo daugybę visokių istorijų, paslapčių ir legendų. Vienos iš jų plačiai žinomos, kitos – ne, vienos turi realų background’ą, o kitos – tik kelių pirmakursių linksmybių išdava. Kad ir kokio svorio tos legendos ar istorijos bebūtų, visos jos praskaidrina mūsų gyvenimą ir padaro jį įdomesnį.

Visas istorijos tekstas čia:

„Vilniaus universitetas Sovietinės okupacijos pike, sulaukęs 400 jubiliejaus, vadinosi taip: „Vilniaus darbo raudonosios vėliavos ir tautų draugystės ordinų valstybinis Vinco Kapsuko universitetas“. Vincas Kapsukas buvo toks lietuviškas Leninas – t.y. XX a. pirmos pusės komunistų vadas, norėjęs Lietuvą matyti SSRS dar jos kūrimosi metu. Jo stovyla riogsojo priešais Rotušę. Bet su Kapsuko stabais buvo ir kitas pokštas: tais pačiais VU 400 metinių šventimo metais, prie naujųjų VU korpusų Saulėtekyje, tiesiai priešais teisės fakultetą, sugalvota pastatyti abu parazitus: Leniną ir Kapsuką, besišnekučiuojančius. Tačiau Kapsukas ir Leninas Vilniuje nebuvo susitikę, juolab – Saulėtekyje, todėl skulptūra vadinosi „Leninas ir Vincas Kapsukas Poronine“ (ką jie veikė Poronine – nežinau, turbūt šviesią ateitį planavo). Ir dar jie buvo skirtingo ūgio, bet prie VU stovėjo vienodi – juk negalėjo skulptorius K. Bogdanas parodyti „tautų proletariato vado“ žemesnio už vietinį pakaliką! Tiesa, pati skulptūrinė kompozicija buvo pakankamai nepompastiška – nelabai aukštas pjedestalas ant granito plokščių aikštelės – vieta tiko ir žaisti, ir studentams prisėsti, o birželio viduryje aplink sunokdavo žemuogės. Atkūrus Lietuvą, abu veikėjai iškeliavo į Grūtą (ten dabar ir stovi), o prie Teisės fakulteto liko tik keistas keturkampas kauburas. Žemuogės, tikiuosi, irgi dar auga.“

O dabar eikit ir nusipirkit Justino Žilinsko knygą „Mano Vilnius mano„.

Jei ne šita knyga, kalnelio paslaptis taip ir būtų likusi neišaiškinta. Darykitės išvadas.

P.S. rūkymas kenkia jūsų ir aplinkinių sveikatai. Aš nerūkau jau beveik 7 metus ir tuo be galo džiaugiuosi ir didžiuojuosi. Amen.

Dalinkitės:

Facebook

Google+

Twitter

Linkedin