Jei visą savaitgalį tik sėdėjai baruose arba, dar blogiau, prie kompo, užsižymėk kalendoriuje, kad savaitgalį iššvaistei. Šitas įrašas skirtas tiems, kuriems pabosta darbo dienomis sėdėti ofise, o savaitgalį vien vaikščioti per barus, ir tiems, kurie jau žino arba tuoj sužinos, kad vienas iš geriausių būdų atitrūkti nuo kasdienybės yra pasivaikščiojimas gamtoje.
Nors sekmadienį Vilniuje ir nebuvo labai šilta, lauke matėsi netgi šiek tiek sniego, bet kuo gražiausiai švietė saulė, o už lango skraidė NATO pajėgos, tad diena prasidėjo tikrai gerai. Iš lovos išlipau, neslėpsiu, kaip paprastai sekmadieniais, tik apie 12 val., bet neapleido mintis, kad atėjus pavasariui ir taip šviečiant saulei neišlįsti iš namų yra tiesiog nepadoru.
Neilgai trukus buvo nutarta atidaryti žygių sezoną. Na, tiksliau žygių už miesto sezoną, nes pasivaikščiojimų po Vilnių sezonas taip niekada ir nebuvo uždarytas. Pastaruosius porą mėnesių stengiausi eiti pasivaikščioti kasdien. Prisipažinsiu, tikrai ne kiekvieną dieną pavykdavo nueiti 7 km, kaip teoriškai turėjau nueiti pagal savo sumanytą planą, bet dienų, kai pavykdavo, palyginus su pernai metais, buvo tikrai drastiškai daug. Buvo ir dienų, kai šis strateginio plano rodiklis būdavo viršijamas ir dvigubai.
Tenka pripažinti, atsikėlus 12 val. ir žinant, kad mažiausiai 2 val. užims maudymasis, valgymas, rengimasis, dažymasis, paplepėjimas su draugais ir naujienų perskaitymas, didelių žygių jau nepriplanuosi. Jei vis tik norisi kažkur ištrūkti, o vaikščiojimas palei Nerį Vilniuje yra šiek tiek pabodęs, geriausias variantas – regioninių parkų, esančių aplink Vilnių pažintinės pėsčiųjų trasos.
Šįkart pasirinkau Neries regioninį parką, galintį pasigirti gražiomis trasomis palei upę, ąžuolynais ir piliakalniais. Neries regioninis parkas turi visai neblogą tinklalapį, kuriame pakankamai detaliai aprašyti visi pažintiniai maršrutai, jų lankytinos vietos, sudėti žemėlapiai ir, kas tikrai svarbu, parašytas kiekvieno maršruto ilgis ir laikas, per kurį galima jį įveikti.
Neries regioninis parkas siūlo iš viso 8 trasas. Yra trasų, skirtų eiti pėsčiomis, važiuoti dviračiu ar automobiliu, taip pat trasa plaukimui. Pasivaikščiojimų mėgėjams siūlomų trasų ilgis yra nuo vos 0,75 km iki 25 km, taigi kiekvienas gali pasirinkti sau tinkamą.
Šiandien pasirinkome Dūkštos pažintinį pėsčiųjų taką. Jo privalumas yra tai, kad maršrute daug objektų, kuriuos įdomu apžiūrėti, ir kartu jis nėra ilgas – vos 5 km. Takas eina palei Dūkštos upelį, kuris pavasarį yra gana sraunus ir neša gyvybę į vis dar apsnūdusią gamtą. Einant taku palei upelį stebina akmenų kiekis upelyje ir visur aplinkui, taip pat smėlėtos atodangos.
Šioje trasoje turbūt kažkas šventė lygiadienį, nes radome daugybę visur pridėliotų žvakučių.
Takas eina pro 3 piliakalnius (Bradeliškių, Karmazinų ir Buivydų), apie kuriuos, atvirai pasakius, mano žinios iki pirmojo apsilankymo Neries regioniniame parke buvo gana ribotos. Šią problemą išsprendė informaciniai stendai.
Visi mano draugai žino, kaip labai man patinka visokiausios gėlytės ir kaip aš negaliu tiesiog pro jas praeiti.
Šitą negalėjimą praeiti pro visokius augaliukus, manau, paskutiniu metu dar labiau sustiprino Č. Milošo knyga „Isos slėnis“, kurioje vienas iš pagrindinių veikėjų labai domisi visokiais augalais, gyvūnais ir procesais, vykstančiais gamtoje.
Taigi einant taku mačiau žibučių, žalčialunkių, plaučių, vištapienių ir dar vienų gėlyčių, kurių pavadinimo nepavyko identifikuoti.
Šis maršrutas yra skirtas lengvam pasivaikščiojimui, tad orientacinių žygių mėgėjams čia nebus ką veikti. Juo eidamas nepasiklysi – pilna informacinių stendų, rodyklių, žyminčių kelią.
Nors maršruto aprašyme nurodyta, kad „Jūsų laukia vikrumo išbandymas pereinant brastą ir kopiant į stačius Dūkštos pakrančių kalvų šlaitus“, galiu iškart nuraminti, kad bristi per upelį nereikės – yra tiltelis.
Stačių pakrančių kalvų šlaitų palei taką nemažai, bet kad į juos reikėtų realiai kopti kaip ir nepasitaikė.
Vis dėlto, nerekomentuoju šiuo maršrutu leistis su aukštakulniais ar baltomis balerinkėmis, nes su jomis šis 5 km takas gali pasirodyti sunkiai įveikiamas.
Šiame take smagu jau dabar, nors žalumos dar mažokai. Bet vos tik vėl atšils oras, šis maršrutas turėtų virsti tikru gėriu. Nors Neries regioninio parko tinklapyje rašoma, kad šiam takui praeiti reikės apytiksliai 3 val., jei nestosite pakeliui gerti arbatos iš termoso ar pasėdėti ant nusvirusių medžių ar suoliukų, praeisite tikrai greičiau net ir neskubėdami ir paskaitinėdami informacinius stendus.
Visa informacija apie Dūkštos pažintinį pėsčiųjų taką, taip pat žemėlapiai ir viskas, ko reikia gerai išvykai už miesto, yra čia.
P.S. berašydama šį straipsnį atradau, kad Neries regioniniame parke šiemet organizuojama 11 įvairių žygių su parko gidais, į kuriuos registracija jau prasidėjo. Visa informacija apie planuojamus žygius yra čia. Vienintelis dalykas, kurio aš šiandien gailiuosi, yra tas, kad kažkodėl apie juos nieko nežinojau pernai. Taigi nepakartokite mano pernykštės klaidos.
Žygių ir kitų renginių naujienas verta sekti FB puslapyje Neries regioninis parkas.
Susitikime prie Neries.
Update:
O štai ir Neries regioninio parko atsakymas:
Jūs nuostabūs. Ačiū 🙂
Net mes visa chebra išvarėm prie Neries apdairiai pasiėmę duonos.
Man asmeniškai kol kas pats įspūdingiausias yra Varnikų aukštapelkės pažintinis takas.
Visai smagu botanikos sode. Neblogai Pavilnio parke. O ir Vilniaus Kalvarijos visai nieko..
Turime daug nuostabių vietų pasivaikščiojimams.
Och, geras video. Man labai patinka antys 🙂
Apie Varnikų aukštapelnę nebuvau girdėjus, reikės būtinai apsilankyti, kai labiau viskas sužaliuos. Koks viso maršruto ilgis?
Vilniaus kalvarijose vaikščiojau praėjusią savaitę. Nors, iš tikrųjų, niekada nesu praėjusi viso maršruto. O reikėtų. Gražu ten.
Varnikuose gražiai įrengtas takas gan trumpas – ~4km. Jei norisi daugiau – galima vienu kartu paimti Lentvario parką ir Varnikus – į Lentvarį traukiniu -> parkas -> Varnikai -> kibinai 🙂
Varnikuose yra kur pasivaikščioti ir be pažintinio tako. Deja neoficialus maršrutas nežymėtas, o nepažįstant apylinkių reiktų eiti su gpsu arba nusiteikt pasivaikščiot ratais kvadratais 🙂
Čia jau priklauso nuo turimo laiko. Man smagiausia eiti su žemėlapiu ir kompasu. GPS – jau cheatinimas 🙂
Visada galima žemėlapį + gps atsispausdinti 😉
Beje, dar viena vieta šalia Vilniaus – Saidės pažintinis takas. Trumpas, daug kur vaikščioti nėra, bet vaizdų prasme į Vilniaus Top-10 tikrai patenka. Geriau aplankyti kai nėra lapų. Primygtinai rekomenduoju sumuštinius+arbatą vartoti ne ant piliakalnio, o žiūrint Saidė įteka į Nerį 😉
pataisymas: „kaip Saidė įteka į Nerį“
Šitą turite omenyje? Labai jau trumpas 🙂
http://neriesparkas.lt/?id=69&l=1
Panašu, kad atsakymai negali lįsti gilyn iki begalybės, tai atrašau aukščiau
>>Šitą turite omenyje? Labai jau trumpas 🙂
>>http://neriesparkas.lt/?id=69&l=1
Taip, šitas trumpas takas. Bet bent kartą aplankyti tikrai verta. Jei norisi pasivaikščiot daugiau, +/- palei Nerį galima nueiti nuo Grigiškių iki Rykantų pilkapių, pakeliui prasukant pro Saidę. Smagios vietos tiems, kas nori pasivaikščiot, bet nebūtina laukinė gamta be nei vieno namo aplink.
Labai geras tekstas.
Ačiū 🙂
Tai jau tikrai žygių sezoną galima laikyti atidarytu.
Jėga 🙂 Labai mėgstu pasivaikščiojimus. Ir nė nežinojau, kad toks gėris yra visai šalia 🙂
Jaučiu, kad ir man pačiai reikia dar gerokai pasidomėti Vilniaus apylinkėmis. 🙂
Rekomenduoju perskaityti ir šitą Ele straipsnį. Jame foto, darytos vasarą. http://kootvela.blogspot.com/2012/09/zygis-neries-regioniniame-parke.html
Būtent Neries RP takai man sukėlė priklaomybę visokioms savatgalio išvykoms į gamtą.
palei Dūkštą pavasarį ir fainiausia, kai patvinusi lengvai. Geresniu oru ten jau ir minios būna, toks kaip akropolis tarp pasivaikščiojimo maršrutų šitas 🙂
Ir dabar nemažai žmonių sutikom. Kas su šiaurietiškom lazdom, kas su arbata ir apelsinais, kas su šunim, o kas ir su fotoaparatu 🙂
O kaip dėkui, nes Užutrakis, Botanikos ir Belmontas pabodo…. Tiesa, paskutinį kartą Belmonte nelauktai buvo užėjus žiema, tai buvo gražu pažiūrėt kaip apsivilkus klasikinį paltuką (na, neketinau voliotis prie krioklio, ketinom po pasivaikščiojimo eit pavalgyt) nuo kalnelio žemyn leidausi leduku keturpėsčia ir krizenau…. Kaip katė, kuri įlipa į medį, o vėliau nesugeba nulipt, tai voverė įbėga į kalnelį, o vėliau jau tenka ropot…
Gerai skamba aukštapelkės, bet vos pašilus tokiose vietose būna klaikiai daug uodų… Kažkada net ištinau (o nesu niekam alergiška) po pasivaikščiojimo Ąžuolyno takais… Nu ten, kur link Kernavės važiuojant.
Tam, kad nereiktų reikalui ištikus voliotis su paltuku, ar, dar blogiau, kokiais bateliais, esu nusipirkus kerziukus ir striuke pasivaikščiojimams 😀
O į Verkių dvaro parką niekas nevažiuojate pasivaikščioti?
Skirtmante, šaunus straipsnis ir aišku įspudingas žygis 🙂
Ačiū 😉