Kai man buvo 6 ar 7 metai, pas mano tėvus į svečius užsuko muzikos mokyklos direktorius ir buvo nutarta, kad jau laikas leisti mane mokytis muzikos. Buvo tautinio pakilimo metai, tad kadangi buvau geltonkasė lietuvaitė, buvo nuspręsta, kad turėčiau tapti kanklininke. And so the choice was made.

Muzika mano gyvenime atsirado labai anksti. Atsimenu mamos lopšines, lietuvių liaudies ir visokias patriotines dainas, dainuojamas važiuojant ilgą kelią tėvų žiguliuke. Kai buvome maži, šokdavome su tėčiu pagal The Beatles muziką, leidžiamą per patefoną, ir būdavo neįtikėtinai smagu, gera ir linksma.

Muzikos mokykla į gyvenimą atnešė daugybę naujų muzikinių atspalvių. Šiandien kuo puikiausiai atsimenu tą ilgą kelią nuo namų iki muzikos mokyklos, kurį nužingsniuodavau būdama maža mergaitė, pakeliui matytus vaizdus ir girdėtus garsus. Artėjant prie muzikinės, pirmiausia girdėdavosi pučiamieji, vėliau smuikai, o galiausiai ir visų kitų instrumentų atskiros melodijos, sklindančios pro truputį kiaurus langus.

3 metus man puikiai sekėsi groti kanklėmis. Gana stengiausi, važinėdavau po konkursus ir buvo visai smagu. Po to kažkodėl nusprendžiau, kad kanklės man nebepatinka ir pradėjau piktybiškai nesimokyti. Eidavau į kanklių pamokas gerai neišmokusi kūrinių, o tas muzikinis skirtingų instrumentų chaosas, girdimas iš tolo, erzindavo.

Dar aš grojau pianinu. Niekada gyvenime nepamiršiu, kaip dėl to, kad buvau prastai išmokusi kūrinį, grojau „sunkiais pirštais“ ir lėtokai, pianino mokytojas liepė 100 kartų groti kelis „Turkų maršo“ taktus. Ir skaičiavo. Kokia tada buvau pikta! Ir, taip, labai kvaila.

Mano pamoka jam būdavo pati paskutinė. Kartą jis pasakė man groti ir kažkur išėjo iš kabineto. Baigėsi mano pamokos laikas, aš toliau grojau, o jo kaip nebuvo, taip nebuvo. Po valandos nuo pamokos pabaigos jis grįžo ir baisiausiai nustebo mane radęs vis dar laukiančią leidimo eiti namo.

Mano muzikos mokslai rimtai komplikavosi, kai į muzikos mokyklą pradėjo eiti mano geriausia draugė. Mokyti ją groti pianinu man buvo gerokai įdomiau negu groti kanklėmis, kurių visai nevertinau. Atsimenu, kaip mokiau ją, pasitelkusi ant pianino pastatytą metronomą. Linksma pagalvoti, kad dar tada man smagiausias dalykas buvo įžvelgti talentą kituose žmonėse ir padėti jiems jį atskleisti. Ji baigė muzikos mokyklą geresniais pažymiais negu aš ir net svarstė stojimą į konservatoriją.

Aišku, reikia pažymėti, kad mokslai komplikavosi dar ir dėl to, kad neretai eidamos į muzikos mokyklą kartu tiesiog jos nepasiekdavom. Beje, mano draugės svajonių instrumentas buvo saksofonas, o man patiko smuikai. Vėliau be galo susižavėjau gitaromis. Taigi, nė viena negrojome tuo, kuo iš tiesų labiausiai norėjome groti. Galiausiai klasika man tapo visiškai nebeįdomi. Labiausiai pagarbos vertu instrumentu tapo gitara, o per muzikos istorijos pamokas rinkdavausi rašyti referatus apie tokias grupes kaip Queen.

Nebeatsimenu, kada savarankiškai pradėjau klausyti roko. Faktas tas, kad nuo kokių 12 metų jis iš mano grotuvų išstūmė beveik viską kitą. Tiesa, Apocalyptica, suomių grupė, grojusi violančelėmis, taip pat turėjo mano pagarbą. Ach, ta dieviška styginių instrumentų muzika.

Tik gerokai vėliau vėl iš naujo įvertinau klasiką. Šiandien man iš tikrųjų labai gaila, kad mano grojimo kanklėmis ir pianinu įgūdžiai yra prarasti. Tiesą sakant, nieko nebepagročiau ir gitara, kuria vėliau mokiausi groti jau už muzikos mokyklos ribų.

Vakar protmūšyje buvo muzikinis klausimas, kurio atsakymas buvo „Žiema“ iš Vivaldžio „Metų laikų“. Aš buvau 100 proc. įsitikinus, kad tai bet kas, bet ne „Žiema“. Ir, aišku, mes parašėme.. „Vasara“. Geroji reikalo pusė – tai privertė mane prisiminti šį neįtikėtinai genialų kūrinį, o džiaugsmas, apėmęs jį išgirdus, įkvėpė parašyti šį straipsnį.

David Garrett yra nuostabiai talentingas smuikininkas iš Vokietijos, kuris groja dieviškai gražius kūrinius ir, na, neslėpkime, mergaitės, puikiai atrodo. Jei niekada apie jį negirdėjote, o ypač, jei niekada negirdėjote apie Vivaldį ir kitus klasikus, primygtinai rekomenduoju paklausyti bent tiek, kiek įdėjau šio straipsnio pabaigoje. Taip pat rekomenduoju ir kelis David Garrett atliekamus garsių dainų coverius.

Seniai praėjo laikas, kai maniau, kad mėgstamą muziką reikia apibrėžti konkrečiu stiliumi ar net konkrečiomis grupėmis. Seniai atsikračiau įsitikinimo, kad kažkuri muzika turi nebūti pripažįstama puikia vien dėl to, kad neatitinka kažkieno įsivaizdavimo apie tai, ką tu dažniausiai klausai ar ko turėtum klausyti.

Nors paskutiniais metais muzikos mokykloje elgiausi kaip paika paauglė, šiandien esu be galo dėkinga visiems savo muzikos mokyklos mokytojams už sugebėjimą muzikoje girdėti tai, ką joje girdi ne visi.

Tai muzika, kuri atneša laimę, ramybę, džiaugsmą ir įkvėpimą. Gyvenime daugiausiai džiaugsmo galima patirti tada, kai gyveni be išankstinių įsitikinimų ir nusistatymų ir nuolat išbandai kažką naujo ar prisimeni pamiršto seno.

To jums visiems šiandien ir palinkėsiu.

***

Taigi, pradedam kelionę.

Nuostabusis Winter iš Vivaldžio The Four Seasons. Jei nesate girdėję, paklausykite, garantuoju, kad jus nustebins. Jei šį kūrinį žinote puikiai, tiesiog pasidžiaukite kartu su manimi.

David Garrett su Lietuvos Talentų nugalėtoju Martynu Levickiu (!) – Por Una Cabeza

David Darrett  – Air (Bachas)

David Garrett – Humoresque

David Garrett – Turkų maršas

David Garrett – Clair de Lune

David Garrett – He’s a pirate (Iš Karibų jūrų piratų)

David Garrett – Smile

David Garrett – Stop Crying your Heart out (Oasis coveris)

David Garrett – You Raise Me Up

Jei tai nėra meilės kalba, tada aš nežinau, kas yra meilė.

Ačiū, kad klausėte.