Aišku, būčiau norėjusi, kad Aerosmith čia būtų atvažiavę būdami bent 50mečiais, bet tikrai žinau, kad jei jie būtų atvažiavę bent 10 metų anksčiau, aš tikrai nebūčiau sukrapščiusi pinigų bilietui. Aišku, aš manau, kad Siemens arena dėl savo kibiro garso reputacijos yra nusipelniusi nugriovimo arba geriausiu atveju palikimui prastoms grupėms ir sporto varžyboms. Bet. Steven Tyler pavarė kietai ir aš norėčiau turėti tiek energijos dar neįkopusi į ketvirtą dešimtmetį, kiek jis turi įkopęs į septintąjį. Vaizdas buvo geras. Buvo pagrotos pačios geriausios dainos (man pritrūko tik Amazing ir Pink). Lietuvai ir Vilniui atiduota nereali duoklė. Matėm ir jų pačių filmuotų filmukų iš Vilniaus gatvių, ir šiaip Vilniaus vaizdų, Steven’as dainavo su Lietuvos šaliku, o galiausiai net važinėjo po sceną su oranžiniu dviračiu. Jau nekalbu apie tas kelias lietuviškas frazes, kurios daugumai grupių, matyt, jau yra standartas. Buvo faina, gražu ir smagu.

Stovėjau ten vakar ir galvojau, kaip vis tik kietai, kad Aerosmith pagaliau atvažiavo į Lietuvą. Kaip kietai, kad nepaisant tikrai brangių bilietų arenoje praktiškai nebuvo laisvų vietų. Gyvenimas Lietuvoje gerėja ir sakykite jūs man, ką norit.

Gal todėl, kad vakar žymiausiąją Aerosmith’ų baladę I don’t want to miss a thing važiuojant į koncertą man dainavo dar vienas asmuo, o gal todėl, kad per milijoną šios grupės gyvavimo metų jiems patiems ši daina yra atsibodusi, didžiausią įspūdį man paliko ne ji. Nors patiko daug kas, turbūt labiausiai nudžiugino daina Crazy, atlikta su dviem lietuvėm merginom, kurias grojančias Aerosmith užtiko Vilniaus gatvėse ir pakvietė pagroti kartu. Nežinau, ar jums žiūrint šį video įmanoma bent šiek tiek pajausti tą nuotaiką ir atmosferą, kuri buvo per koncertą ir ypač prie scenos, bet, patikėkite manimi, tai galima pavadinti tik vienu žodžiu – euforija.