Paskutinius pusę metų vis save pagrauždavau, kad į blogą beužsuku tik moderuoti komentarų. Rytais važiuodama į darbą, apsipirkinėdama, prieš užmigdama, darydama valgyt, begulėdama vonioje ar dainuodama duše per šį laiką sugalvojau tūkstančius temų, bet nė viena iš jų taip ir neįgavo blogo posto pavidalo. Vieną smagų gaiviai šaltą žiemos rytą vairuodama per savo mylimą miestą ėmiau ir supratau, kodėl taip yra.
Pamatysit.
Kai jau supratau priežastį, nutariau, kad reikia ją įtraukti į metus apibendrinantį postą. Taigi visą šventinį laikotarpį kaupiausi jį parašyti. Nesunku atspėti, kad rezultatas išėjo toks pat, kaip ir visų kalėdinių dienų metu kaupimosi kam nors paskambinti su sveikinimais. Paskutinę metų dieną (turbūt simboliškai) paskyriau namų kuopimui (pas mus geriau žinomam kaip „švarkos ir tvarkos darymas“), papildomam namų puošimui ir visokių skanumų ruošimui, kuo buvau labai patenkinta naujųjų metų pirmąją dieną (ir, tiesą sakant, antrą).
Praėję metai man buvo atradimų metai. Metai, kai viskas, kas mane vertė jaustis blogai, sugriuvo, o ant griuvėsių, kaip ant pamato, buvo pastatyta viskas iš naujo. Tai buvo metai, kai išbandžiau save naujose srityse, susipažinau su nesuskaičiuojama daugybe naujų žmonių, keliavau, ieškojau ir daug ką atradau. Tai buvo metai, kai atsikračiau mane slegiančių žmonių apsupties ir netikrų pranašų, visada žinančių geriau, kaip man reikėtų gyventi.
Viskas, ką praėjusiais metais dariau kitaip nei paskutinius kelerius metus iki tol, buvo mano būdas iššokti iš didžiuliu greičiu aplinkybių ir kitų žmonių parinkta kryptimi lekiančio traukinio, kurio galutinė stotelė, kaip man atrodė, buvo bedugnė. Esu dėkinga visiems, kurie suprato mano norą stabdyti ir šokti iš traukinio net ir žinant, kad tai duos ne taip jau mažai mėlynių ir apsibraižymų.
Iššokimas iš nesustabdomo traukinio buvo geriausias mano sprendimas per daugybę laiko. Dabar aš tikrai žinau, kad niekas negali atstoti to jausmo, kai ryte šypsaisi, o ne galvoji, kad nenori keltis, ir svarstai, kaip ištverti dar vieną dieną. Niekas nėra to vertas – nei netikra garbė, nei pareigos, nei atlyginimas, nei kažkokios visiškai gyvenimo kokybės nelemiančios privilegijos.
Praėję metai man tuo pačiu metu buvo ir sunkūs, ir labai geri. Niekada nėra lengva, kai purtai savo gyvenimą iš pamatų, bet tik taip galima nusikratyti to, kas slegia, ir pradėti viską iš naujo. Nėra kito būdo ištrūkti iš užburto rato kaip tik imti ir ištrūkti.
Paskutinius pusę metų kiekvieną dieną mano galvoje buvo gausybė visokių minčių ir idėjų, kurias labai norėjosi įgyvendinti. Kur nors važiuodama aš mėgavausi „rašydama“ blogo straipsnius mintyse – kai kurie iš jų, patikėkit, buvo tikrai puikūs! Su šypsena mėgavausi naujomis, lengvomis ir gaiviomis mintimis. Vieną mintyse parašytą straipsnį keitė kitas, o tą dar kitas, o gyvenimas bėgo greičiau negu gali bėgti mano pirštai klaviatūra.
Kai galėjau rinktis, rinkausi ne klaviatūrą, o gyvą žmogų. Rinkausi bendravimą, rinkausi juoką, rinkausi tylų ir jaukų prisiglaudimą.
Esu dėkinga visiems, kuriuos sutikau praėjusiais metais. Kiekvienas iš jūsų mane kažko išmokėte. Tos pamokos prisidėjo prie to, kad šiandien šypsodamasi žiūriu į saulėtą dieną už lango. Palinkėsiu jums vienintelio dalyko – supratimo, kad didieji suvokimai neretai turi didelę kainą, kurią anksčiau ar vėliau mes sumokame. Linkiu suprasti, kad jei šiandien blogai, galbūt tą kainą mokate avansu, tačiau greičiausiai būtent to jums dabar gyvenime reikia.
How can we grow old when the soundtrack of our lives is rock and roll
And the best is yet to come!
Naujausi komentarai